Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-04-10 07:20

---

Ąžuolyną nuo sausros gelbėjęs J. Tekorius pats pasiruošia ąžuolo gilių medeliams auginti.

Laistyti ąžuolyno važiavo su... kauptukais

Jurgis TEKORIUS iš Karklinių:

– Po poros savaičių minėsime Tautinio ąžuolyno dvidešimtmetį. Gerai prisimenu ir pirmąją ąžuolyno sodinimo dieną, ir vėlesnes.

Kai 1989-ųjų gegužę, praėjus porai savaičių po pirmojo medelių sodinimo, nuvažiavau į Ožkabalius, išsigandau. Piktžolės sužydėjusios, žemė nuo sausros sutrūkusi. Tas pavasaris buvo labai sausas – ten, kur įkasti medeliai, dirvoje buvo tiesiog atsiradę plyšiai. Griebiausi už galvos: daug ąžuolėlių nesulauks kitų metų, nes nudžius.

Apsisukęs lėkiau į Vilkaviškį. Užeinu pas vyrus į Žemės ūkio valdybą. „Tai miegat, – sakau, – o ąžuolynas džiūsta!“ „Kad norim – tai ir miegam“, – antrina jie ir kamantinėja, kas čia mane atsiuntė. Aiškinu, kad medelius sodinome visi, o dabar visi ir pamiršome – reikia kokią gelbėjimo akciją skelbti. Sutariame, kad jie pasirūpins autobusais, o aš einu pas Švietimo skyriaus vedėją talkininkų ieškoti. Suaugusiuosius nuo pavasario darbų atitraukti kaip ir nepatogu, o delsti nebegalima. Švietimo skyriaus vedėjas J. Šačkus mano minčiai organizuoti moksleivius pritarė. Talką sutarėme po poros dienų. Rytojaus dieną man neramu, tad vėl lekiu į Vilkaviškį teirautis, ar mokiniai suburti. Iš Švietimo skyriaus pirmiausiai skambiname į Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą. Direktorius pasižada suorganizuoti to krašto mokyklas ir staiga klausia, ką moksleiviai turėtų pasiimti vykdami į talką. Man net karšta pasidarė: juk ąžuolyne balos sausos, vandens niekur nėra. „Kauptukus“, – surikau. Gal gyvenimiškoji patirtis pakišo tokią mintį. Paskui vienas sau mąsčiau, jog po tokių žodžių galėjo pasirodyti, jog man galvoje kažkas negerai.

Kitą dieną ąžuolyne sulaukęs moksleivių su kauptukais rikiavau juos į eilę aiškindamas, kad reikia iškapoti piktžoles, aplink medelį supurenti žemę ir prie kamieno padaryti duobutes vandeniui. Iki pietų taip perėjome visą ąžuolyną. Bet tuščios duobutės medelių nuo sausros juk neišgelbės! Po poros dienų vandens į ąžuolyną atvežė Virbalio pieninės pienovežis, didelę cisterną atitempė traktorius. Tuo metu į ąžuolyną pasižiūrėti, kaip laikosi jų sodinti medeliai, buvo atvažiavę Kauno žemės ūkio projektavimo instituto darbuotojai. Ir jie prisidėjo prie laistymo akcijos. Visi buvome šlapi, purvini, bet laimingi.

Švenčiant ąžuolyno dvidešimtmetį, kviesčiau moksleivius, kurie 1989-aisiais dalyvavo medelių gelbėjimo akcijoje, atvažiuoti į Ožkabalius ir pasižiūrėti, kokius medžius išaugino jų kilnus darbas.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---