„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-03-20 16:29

Dalinkitės:  


Atodangos

Prieš 20 metų sugrįžusi Marijampolė



Smagu: Lietuvos vardui – 1000 metų, sugrįžusiai Marijampolei – 20! Tautos ir valstybės gyvenime – lyg amžinybė ir akimirka.

Kapsuką davė okupacinė valdžia, Marijampolę atsiėmė žmonės, besivaduojantys iš baimės ir tampantys už savo žemę atsakingais piliečiais. Prisimenate šūkį pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose: „Kapsukui Marijampolę“? Ir tai buvo padaryta, kaip ir daugybė kitų dalykų, kurių siekė Sąjūdžio žmonės.

Okupacijos nuo amžių reiškiasi tais pačiais pavidalais: iš pradžių karas, žudynės, prievarta, o jau tada – kultūros, žmonių santykių ir sielų okupacija. Ir kalbos okupacija. Karaliaučius – Kionigsbergas – Kaliningradas, Sankt Peterburgas – Leningradas ir tūkstančių kitų vietos vardų kaitaliojimai lygiai tos pačios vertės kaip Marijampolės – Kapsuko istorija.

Kapsukas – kalbos požiūriu visai neprastas komunisto Mickevičiaus slapyvardis: geros darybos, turintis etnografinių spalvų. Ir pats Mickevičius – vietinis, savo politine veikla atspindėjęs stipriai kairuoliškas šio krašto nuotaikas, o iki tol, kol užsikrėtė pasauline komunistine revoliucija ir tam nusprendė aukoti net savo Tėvynę, juk buvęs varpininkas, lietuviškos veiklos žmogus, Kudirkos gerbėjas... Subtilu, komunistai išmanė žmonių sielų inžineriją!

Šituo dvidešimtmečiu turbūt vertėtų labai džiaugtis. Ir džiaukimės. Erdvė plati. Ypač atsimenant gražiausius miesto istorijos momentus. Butlerienės sijonų čežėjimas, baltųjų marijonų dvasia, jų paslaptinga, bet aukšto lygio mokykla, augantis administracinis miesto svoris, geležinkelis, gimnazija, savo įtaka Lietuvos intelektiniam gyvenimui ir pilietiniams nusiteikimams iš esmės lygiavertė Vilniaus universitetui; Jablonskis, bendrinės kalbos iškilimas, iš Sūduvos kilę šeši Vasario 16-osios akto signatarai, geležinkelio stoties grožis, du šviesūs nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiai, užauginę ūkininkų, mokytojų, karių kartą, pokaryje gynusią Lietuvos valstybę nuo Sovietų Sąjungos divizijų. Ir gulusių ant grindinio. Taip pat ir už Marijampolės vardą...

Marijampolės vardas grįžęs jau 20 metų, o tikroji Sūduvos sostinės dvasia, pilietinės nuotaikos, žmonių santykiai?

Esu šiame mieste, kalbuosi su jo žmonėmis, su laimingais ir su turinčiais visokių rūpesčių, su atsargiais, savo veiksmus ir žodžius labai pasveriančiais žmonėmis ir matau bei jaučiu, kad Sąjūdžio laikų šūkis „Kapsukui Marijampolę“ ir šiandien, deja, dar neprarado savo aktualumo. Tai sakyti ne ypač malonu, bet būtina.

Kapsukas man – nedemokratiška, prasta vadyba pasižyminti, neviešus, neskaidrius sprendimus priimanti, netaupi, neteisėtus administracinius svertus per rinkimus nesibaiminanti naudoti valdžia. Tokios valdžios čia likę. Kapsukas man – baime ir kažkokiu lyg prigimtiniu pranašumu, kažkokia visų priimama subordinacija grindžiami valdžios ir žmonių santykiai. „Tik nesakykite, kad pas jus buvau atėjusi“, „Nenorėčiau, kad apie mūsų pokalbį sužinotų savivaldybėje“... – tokių citatų jau turiu ne vieną. Marijampolėje, demokratiškame normalios valstybės mieste, to neturėtų būti likę.

Beje, jeigu vietinę baimės, nutylėjimų, nepasitikėjimo dvasią, neduok Dieve, imtų skleisti ir institucijos, kurioms čia vadovauja ar ateityje vadovaus mūsų partijos ar koalicijos žmonės, aš kalbu ir kalbėsiu lygiai tą patį.

Visi mes ilgimės tikrųjų vertybių, bet ir vengiame apie jas kalbėti. Bet ar ne čia daugiausia likę to simbolinio Kapsuko? Žodžio laikymasis, padorumas, gėdos jausmas, tikėjimas ir pasitikėjimas broliu, kaimynu, bendruomene, valstybe – to juk taip trūksta! Iškerojęs pavydas tam, kuriam sekasi, ir nejautra silpnesniam ir nelaimingam, medžiaginės gerovės, televizinės greitos laimės, vartojimo kultas lemia ne vien mūsų miesto žmonių gyvenimą. Tokia abejotina viso pasaulio raidos kryptis. Man tai – Kapsukas. Pirmiausia dėl to, kad šia kryptimi mūsų gyvenimus ir santykius pastūmė kaip tik V.Mickevičiaus-Kapsuko atnešta santvarka ir okupacijos penkiasdešimtmetis.

Ar išplauksime? Neabejoju! Mokytoja G. Jarumbavičiūtė, A. Vilutienė, Viliūnai ir Vidrinskai, savo gimtojo miesto nepamirštantys operos dainininkas E. Seilius, dirigentas D. Pavilionis ir kiti Marijampolės dvasios žmonės, modernūs ir aktyvūs verslininkai, mokytojai, treneriai, kūrėjai, meno festivalių laureatai, mokslo konkursų laimėtojai, gimnazistai, jaunos šeimos, gimdančios ir auginančios gražius savo vaikus, – Marijampolės miesto ir modernios Lietuvos valstybės, tikrai įveiksiančios visus sunkmečius, pamatų pamatas. Ateities viltys ir kitokio gyvenimo garantijos!

Teklesti baltųjų marijonų Miestas! Kapsukas telieka kaip nelabai mielos šių kraštų istorijos faktas. Kaip prastų pilietinių santykių sinonimas. Na, gal dar ir kaip smagaus jaunimo žargono žodis, kaip kad moksleivių ir diskotekų Majamis...



Arvydas VIDŽIŪNAS

Seimo narys






Trumpalaikiai politikų proto užtemimai



Jeigu valdančioji partijų koalicija bent jau vadina save dešiniųjų ar centro dešiniųjų dauguma, keturių partijų politikams Seime būtų pats laikas apsispręsti: ar jie dešinieji, ar socialistai revoliucionieriai. 81 balso koalicija, kuri patvirtino naują prekybos maisto produktais kainodarą, gal ir yra tikroji valdančioji dauguma?

Kyla klausimas, kodėl reikalaujama iki 15 proc. (didmeninėje rinkoje) ar 20 proc. (mažmeninėje) apriboti prekybininkų antkainius tik maisto produktams? Juk dar tūkstančių prekių antkainius galima būtų apriboti įstatymais.

Minėtoji naujoji valdančioji koalicija galės teisėtai raportuoti tautai apie tūkstančius naujai sukurtų darbo vietų. Įsivaizduokite, kiek darbo rasis naujai iškeptiems valdininkams, kurie ketintų paraidžiui įgyvendinti Seime patvirtintas Kainų įstatymo pataisas! Užtenka įvertinti prekių asortimento geografiją: Kinija, Peru, Marokas, Naujoji Zelandija... Visur kontrolieriams reikės važiuoti, visur teks tikrinti, iš ko ir už kiek visos „maksimos“ ar „norfos“ ten perka prekes ir kokį antkainį užsimetusios Lietuvoje tas prekes parduoda. O jeigu prekybos antkainius apribojus ne tik maisto, bet visoms prekėms: globalizacijai – globalią reviziją! O gal žinote geresnių antkainių patikros būdų?

Jau dabar girdimi pasiteisinimai apie „neapsižiūrėjimą“, „inerciją“ bei į maldas panašios kai kurių frakcijų atstovų apeliacijos šalies Prezidentui, kad šis taisytų Seimo padarytas klaidas ir vetuotų įstatymą, ko gero, liudija, jog proto užtemimas buvo trumpalaikis. Atrodo, jog po balsavimo praėjus tik porai dienų net politikos idiotams tapo aišku, jog priimant tokius įstatymus greičiau parduotuvėse apskritai ilgainiui neliks prekių, nei sumažės jų kainos. Ir tik vienintelis rodiklis šia prasme gali atitikti kylančią kreivę – valdininkų skaičiaus didėjimas.

Tokie trumpalaikiai proto užtemimai yra nagrinėjami mokslininkų. Didžiuma posovietinių šalių ūkio raidą tyrinėjančių ekonomistų pastebi, kad totalios socialinės lygybės iliuzijos paragavę žmonės (taigi ir politikai) per du dešimtmečius sunkiausiai susitaikė ne su privatizavimo rezultatais ar išaugusia visuomenės turtine diferenciacija. Nauja patirtis, prie kurios niekaip negali prisitaikyti laisvos ekonomikos platybėse atsiradęs homo sovieticus, pasak vieno įžymiausių Rusijos ūkio reformuotojų, ekonomisto J. Jasino, yra svyruojančios kainos. Jeigu šlapia dešra vaikystėje kainavo du rubliai trisdešimt, tai tiek ji ir privalo kainuoti – visi kiti variantai liudija apie katastrofiškai pablogėjusį gyvenimą. Tai yra viena iš mentaliteto traumų, kurios recidyvų (taip pat ir politinių) per du dešimtmečius nesiseka išrauti.

Žinoma, yra dar viena numanoma visuotinai Seimą užvaldžiusio kainų reguliavimo priežastis – riebalais apaugusius didžiuosius prekybos centrus tokiu keistu būdu buvo mėginama priversti solidarizuotis su ūkio krizės sunkumus išgyvenančia visuomene. Tačiau už vienokias kvietimų solidarizuotis formas gali pasisakyti socialdemokratai ir jų atstovas V. Andriukaitis, ir jau visai kitaip atrodo 81 seimūno balsu pareikšta daugiapartinė vienybė. Ypač jeigu ją sutvirtina dešiniaisiais save vadinančių politikų balsai. Dešiniųjų pažiūrų rinkėjas iš panašias politines pažiūras išpažįstančių politikų reikalautų kur kas prasmingesnių rinkos reguliavimo pastangų nei prekybos antkainių nustatymas. Kaip antai – kuriant palankesnes konkurencines sąlygas rinkoje (ne tik prekyboje), suteikiant didesnius įgaliojimus konkurencijos taisykles prižiūrinčioms institucijoms, o gal net peržiūrint pačias taisykles.

Kukliai apie tai užsimenantis (gaila, kad tik praėjus kelioms dienoms) Premjeras – šiokia tokia viltis. Tačiau kadangi tokį siurprizą dešinieji politikai rinkėjams pateikia nebe pirmą kartą, galima įtarti, jog trumpalaikis proto užtemimas – toli gražu ne paskutinis.

Trumpalaikis mentaliteto recidyvas privertė prisiminti prieš kelias savaites paskelbtą kito įžymaus „reformų tėvo“ – buvusio Lenkijos vicepremjero ir finansų ministro L. Balcerovičiaus (gal jis yra autoritetas Lietuvos dešiniesiems) – įspėjimą Rytų Europos šalių vyriausybėms. Jis tarp kitko sakė, jog sunkmečio laikais populizmo žala padidėja kelis kartus, ypač jeigu neatsakingi politikai įaudrintai visuomenei siūlo iliuziją, esą protekcionizmas, kainų kontrolė yra kaip tik tos priemonės, kurios gali palengvinti piliečius slegiančią krizės naštą.



Rytas STASELIS

Politikos apžvalgininkas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas