|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2009-01-30 16:46
|
|
|
Kristina VAITKEVIČIENĖ
Pigaus pieno upės patvins išvaržytų ūkininkų ašaromis
Daugelis pakalbintų vilkaviškiečių piktinosi sausio 16 dienos įvykių nušvietimu nacionalinės žiniasklaidos priemonėse, kur prie Seimo piketavusieji buvo vadinami žemo intelekto minia, kilusiais iš tam tikrų socialinių sluoksnių, rusiškai keiksmažodžiais besisvaidančiais chuliganais. Juk ten – mūsų visuomenės nariai, ir nesvarbu, kaip jie apsirengę, kiek išsilavinę ar gražūs. O tądien susiklostę įvykiai tik rodo, kad dalis lietuvių pradeda netekti vilties. Tik gaila, kad visą minios pyktį patyrė ne to nusipelniusieji, o savo darbą dirbę pareigūnai, iš kurių dažnas širdimi pritarė piketuotojų reikalavimams ir mieliau jau būtų buvęs tarp tų, kurie šaukėsi bent kokio valdžios dėmesio į aklus Seimo langus.
Vilties ir dėmesio, atrodo, teks šauktis ir šalies ūkininkams. Kantrybės ir pajamų netenkantys pienininkai bandys savo problemas spręsti visuotiniame suvažiavime, o jei reikės, pakartos tai, už ką ne vienas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir net nuteistas, – išvarys į kelius savo sunkiasvorę techniką, nes žodis mūsų valstybėje pradėjo nieko nereikšti.
Apmokestinę ūkininkus, pasunkinę gyvenimą smulkiesiems verslininkams ir žurnalistams, padidinę PVM Seimo nariai po truputį, atrodo, pradeda susizgribti. Mat jei tik tokiomis priemonėmis bus „gelbėjama“ valstybė, gali nebelikti kam mokėti mokesčių, nes ūkiai bus paleisti iš varžytynių (jau dabar, neoficialiais duomenimis, antstoliams perduota pusšimtis ūkininkų ūkių), smulkusis verslas bankrutuos, o iš žiniasklaidos liks tik „Valstybės žinios“.
Aišku, mokesčius turi mokėti visi, bet kodėl tai staiga prisimenama, kai vargšus žmogelius ir taip jau ėda tas visų nuvalkiotas, bet vis dar šiurpą keliantis žodis „krizė“? Kodėl neieškoma kitų būdų?
Vištytyje gyvenantis ūkininkas pasakojo, jog dabar, atsidarius sienoms, jo kaimynai ir pažįstami važiuoja į Lenkiją nusipirkti pigesnio pieno, duonos, kitų maisto produktų. Ten mažesnis PVM, tai ir kainos ne tokios, kaip pas mus, o ir atstumas nedidelis. Daugelis, užuot važiavę apsipirkti į Kauno bazę, renkasi kaimyninės respublikos parduotuves.
„Tai kas gi mūsų parduotuvėse pirks ir taip jau už ašaras supirktą ir penkiskart pabrangusį, kol atkeliauja iki lentynų, lietuvišką pieną?“ – beviltiškai klausė žemdirbys. Juo labiau kad mūsiškiai perdirbėjai jau įsigudrino po 400 tonų pieno parsivežti iš Latvijos, nors savojo nėra kur dėti. Kad bent pigiau latviai parduotų, bet kur tau – tokią pačią kainą moka, kaip ir saviems, o kur dar transporto išlaidos?
Sako, krizė vis vien kažkada baigsis, reikia užkariauti kaimynų rinką. Tik daugelio mūsiškių pieno gamintojų iki to laiko jau nebeliks – Lietuvoje dar padaugės nelaimingų žmonių.
Skaitant kai kuriuos užsakomus straipsnius atrodo, kad šalyje niekas nepasikeitė, o jei pasikeitė, tai tik į gera, nes pagaliau supaprastinta popierizmo mašina ES paramai iki 150 tūkst. litų gauti. Ūkininkui tereikia užpildyti aštuonetą lapų ir – jokio verslo plano, kurį patys bankininkai vadino fantastiniu kūriniu. Čia pat sėdintis NMA specialistas, paskaitęs apie ūkio privalumus ir trūkumus, padeda pliusiuką arba minusiuką geidžiamai paramai gauti – ūkininkas iškart žino, ar jam verta investuoti, imti paskolas.
Tik net ir iki supaprastinimo didžiules biurokratines kliūtis perėję ir tiktai šįmet gavę „palaiminimą“ paramai žemdirbiai svarsto, ar nori ją imti ir vėl lįsti į banko kišenę.
Keletas ne tokių jau ir smulkių pienininkų susitikę viename renginyje liūdnai juokavo, kad užsiners diržą ant kaklo, nes bankų ir valdžios apkarpyti dirželiai į kelnes jau per trumpi, o jei teks dar paveržti?..
Europarlamentarės D. Grybauskaitės provokacijos potekstė
Europos Sąjungos komisarė Dalia Grybauskaitė drąsina Andriaus Kubiliaus vyriausybę įstatyti klizmą Lietuvos rinkoje veikiantiems bankams: šaliai balansuojant ties nemokumo riba, išleisti taupymo lakštus, kuriuos pirktų pinigus kojinėse laikantys lietuviai.
Europos komisarė pripažįsta, jog taupymo lakštų emisija 2–3 metams būtų politinis žingsnis: „Tai yra ir tam tikras spaudimas komerciniams bankams, atrodo, jau reikia sudaryti jiems konkurenciją.“
Prieštaringai vertinamos taupymo lakštų patirties Lietuva įgijo prieš dešimtmetį. Šią priemonę oponentai dažniausiai tebekritikuoja dėl to, kad už taupymo lakštus mokamas palūkanas nustatytų Vyriausybė, o ne rinkos mechanizmai.
Sprendžiant iš Lietuvos banko valdybos pirmininko Reinoldijaus Šarkino reakcijos apie taupymo lakštus išgirdus iš D. Grybauskaitės lūpų – „skolintis iš gyventojų Vyriausybei teks dar brangiau nei iš bankų“ – klausimas iš tikrųjų politinis.
Viena vertus, net pačių didžiausių ekspertų-optimistų požiūriu, parduoti taupymo lakštų Vyriausybei pavyktų daugiausiai už milijardą litų, o ši suma galimų valstybės biudžeto skylių niekaip neužkamšys.
Kita vertus, norint priversti šalies gyventojus pakratyti kojines, reikia patrauklesnių idėjų nei patriotizmas. Pavyzdžiui – didesnių palūkanų nei komercinių bankų siūlomos už terminuotus indėlius.
Dar didesni taupymo lakštų skeptikai nepamirštų pabrėžti, jog šis žingsnelis pažadintų valdžios pagundas imti tiesiogiai (ne per bankų sistemą) finansuoti verslą ir tokiu būdu pasikasti po finansų sistemos pamatais.
Dar svarbesnė politinė problema yra ta, jog išleidusi taupymo lakštus A. Kubiliaus vyriausybė, ko gero, susipyktų su vieninteliu luomu, kuriame dėl antikrizinių priemonių kol kas beveik nekyla erzelynė – komerciniais bankais, ir galima prognozuoti – su populiariausiais žiniasklaidoje finansų ir ūkio analitikais, kurie iki šiol rėmė Vyriausybės veiksmus.
Tačiau ir komerciniai bankai šiais laikais jau nebėra visagaliai: akivaizdu, jog keletą metų tvindę dykais paskolų ištekliais Baltijos šalių rinkas motininiai bankai Skandinavijos piniginius srautus nukreipė priešinga kryptimi, pumpuoja pinigus atgal ir su nerimu laukia, kokius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje patirtus nuostolius dar tik teks padengti po pusmečio ar 2009-ųjų pabaigoje.
Tačiau D. Grybauskaitės „politinę provokaciją“ Lietuvos Vyriausybė galėtų suprasti ir platesne prasme, kurios apibrėžti ES pareigūnė atviru tekstu neturi galimybės.
Finansų, ekonomikos ir visos kapitalizmo sistemos problemos šiais laikais yra tokios gilios ir nesuprantamos, kad iš visų šalių, taip pat ir Lietuvos, vyriausybių pareikalaus veikti ties teisėtumo riba arba net už jos. Išliksi arba ne.
Jau visiškai nusispjovus į politinį korektiškumą, galvon šauna ir visai konkretus pavyzdys. Antai Estijoje niekas neteisia buvusio premjero Marto Laaro už tai, kad 1992-aisiais jis priėmė sprendimą atrakinti centrinio banko saugyklas, ištraukti ten laikytus maišus su sovietiniais rubliais (jie ten saugoti estams įsivedus kroną), keliais lėktuvais nelegaliai išskraidinti į Čečėniją (kur tie rubliai tebegaliojo), ten įvykdyti formaliai neteisėtą pinigų keitimo operaciją, o iš Čečėnijos parsivežti dolerius ir išmokėti biudžetininkų algas bei pensijas.
Lėktuvus su sovietiniais rubliais panašiu maršrutu vėliau mėgino siųsti ir latviai, tačiau šią operaciją nutraukė Rusijos specialiosios tarnybos.
Šią savaitę telefonu porą kartų teko kalbėti su dviem Šveicarijos kurorte Davose vykstančiame ekonomikos forume dalyvaujančiais ekspertais iš skirtingų šalių.
Pirmieji ir esminiai jų įspūdžiai – nepaisant anksčiau girdėtų garsių politinių deklaracijų, kad dvidešimtyje svarbiausių pasaulio ekonomikų nebus paleistas protekcionizmo džinas, paskaitas apie globalizacijos privalumus iki šiol keletą metų forume skaitę lektoriai šiemet vaikšto pabrukę uodegas. Jie negarsiai pripažįsta, jog masinės skęstančiųjų gelbėjimo operacijos nebus, kiekviena šalis gelbėsis taip, kaip sugeba.
Juolab aiškėja, kad nėra ir vienodų krizės gydymo receptų: vartojimą įvairiose ūkio srityse skatinantis ir veik 820 milijardų dolerių vertės (tai – pinigų spausdinimo mašinos produkcija) injekcijas numatantis Barako Obamos planas daugeliui dar atrodo patrauklus. Tačiau aklai šiuo pavyzdžiu sekusi Didžiosios Britanijos vyriausybė jau yra kritikuojama ir kviečiama mažinti biudžeto išlaidas ir griežtai taupyti.
Dar svarbesnė šia prasme man pasirodė praėjusios savaitės publikacija „Financial Times“, kur buvo cituojamas Europos centrinio banko (ECB) prezidentas Jeanas-Claude‘as Trichetas, kuris sakė, jog ECB „negelbės finansų krizės ištiktų ne euro zonos šalių“.
Ramesniais laikais būtų visai prasminga aptarti, ar tai nereiškia, jog ECB nustato naujas – faktines – Europos Sąjungos ribas. Dabar tiesiog vertėtų suvokti, kad gražiomis liemenėmis vilkinčių gelbėtojų krizės fabuloje, ko gero, apskritai nebus ir kiekvienas turėtų pasiieškoti artimiausio šiaudo. Net jeigu dabartiniu požiūriu jis styro svetimame kieme ir griebtis jo – tolygu valstybiniam nusikaltimui.
Rytas STASELIS
Politikos apžvalgininkas
Daugelis pakalbintų vilkaviškiečių piktinosi sausio 16 dienos įvykių nušvietimu nacionalinės žiniasklaidos priemonėse, kur prie Seimo piketavusieji buvo vadinami žemo intelekto minia, kilusiais iš tam tikrų socialinių sluoksnių, rusiškai keiksmažodžiais besisvaidančiais chuliganais. Juk ten – mūsų visuomenės nariai, ir nesvarbu, kaip jie apsirengę, kiek išsilavinę ar gražūs. O tądien susiklostę įvykiai tik rodo, kad dalis lietuvių pradeda netekti vilties. Tik gaila, kad visą minios pyktį patyrė ne to nusipelniusieji, o savo darbą dirbę pareigūnai, iš kurių dažnas širdimi pritarė piketuotojų reikalavimams ir mieliau jau būtų buvęs tarp tų, kurie šaukėsi bent kokio valdžios dėmesio į aklus Seimo langus.
Vilties ir dėmesio, atrodo, teks šauktis ir šalies ūkininkams. Kantrybės ir pajamų netenkantys pienininkai bandys savo problemas spręsti visuotiniame suvažiavime, o jei reikės, pakartos tai, už ką ne vienas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir net nuteistas, – išvarys į kelius savo sunkiasvorę techniką, nes žodis mūsų valstybėje pradėjo nieko nereikšti.
Apmokestinę ūkininkus, pasunkinę gyvenimą smulkiesiems verslininkams ir žurnalistams, padidinę PVM Seimo nariai po truputį, atrodo, pradeda susizgribti. Mat jei tik tokiomis priemonėmis bus „gelbėjama“ valstybė, gali nebelikti kam mokėti mokesčių, nes ūkiai bus paleisti iš varžytynių (jau dabar, neoficialiais duomenimis, antstoliams perduota pusšimtis ūkininkų ūkių), smulkusis verslas bankrutuos, o iš žiniasklaidos liks tik „Valstybės žinios“.
Aišku, mokesčius turi mokėti visi, bet kodėl tai staiga prisimenama, kai vargšus žmogelius ir taip jau ėda tas visų nuvalkiotas, bet vis dar šiurpą keliantis žodis „krizė“? Kodėl neieškoma kitų būdų?
Vištytyje gyvenantis ūkininkas pasakojo, jog dabar, atsidarius sienoms, jo kaimynai ir pažįstami važiuoja į Lenkiją nusipirkti pigesnio pieno, duonos, kitų maisto produktų. Ten mažesnis PVM, tai ir kainos ne tokios, kaip pas mus, o ir atstumas nedidelis. Daugelis, užuot važiavę apsipirkti į Kauno bazę, renkasi kaimyninės respublikos parduotuves.
„Tai kas gi mūsų parduotuvėse pirks ir taip jau už ašaras supirktą ir penkiskart pabrangusį, kol atkeliauja iki lentynų, lietuvišką pieną?“ – beviltiškai klausė žemdirbys. Juo labiau kad mūsiškiai perdirbėjai jau įsigudrino po 400 tonų pieno parsivežti iš Latvijos, nors savojo nėra kur dėti. Kad bent pigiau latviai parduotų, bet kur tau – tokią pačią kainą moka, kaip ir saviems, o kur dar transporto išlaidos?
Sako, krizė vis vien kažkada baigsis, reikia užkariauti kaimynų rinką. Tik daugelio mūsiškių pieno gamintojų iki to laiko jau nebeliks – Lietuvoje dar padaugės nelaimingų žmonių.
Skaitant kai kuriuos užsakomus straipsnius atrodo, kad šalyje niekas nepasikeitė, o jei pasikeitė, tai tik į gera, nes pagaliau supaprastinta popierizmo mašina ES paramai iki 150 tūkst. litų gauti. Ūkininkui tereikia užpildyti aštuonetą lapų ir – jokio verslo plano, kurį patys bankininkai vadino fantastiniu kūriniu. Čia pat sėdintis NMA specialistas, paskaitęs apie ūkio privalumus ir trūkumus, padeda pliusiuką arba minusiuką geidžiamai paramai gauti – ūkininkas iškart žino, ar jam verta investuoti, imti paskolas.
Tik net ir iki supaprastinimo didžiules biurokratines kliūtis perėję ir tiktai šįmet gavę „palaiminimą“ paramai žemdirbiai svarsto, ar nori ją imti ir vėl lįsti į banko kišenę.
Keletas ne tokių jau ir smulkių pienininkų susitikę viename renginyje liūdnai juokavo, kad užsiners diržą ant kaklo, nes bankų ir valdžios apkarpyti dirželiai į kelnes jau per trumpi, o jei teks dar paveržti?..
Europos Sąjungos komisarė Dalia Grybauskaitė drąsina Andriaus Kubiliaus vyriausybę įstatyti klizmą Lietuvos rinkoje veikiantiems bankams: šaliai balansuojant ties nemokumo riba, išleisti taupymo lakštus, kuriuos pirktų pinigus kojinėse laikantys lietuviai.
Europos komisarė pripažįsta, jog taupymo lakštų emisija 2–3 metams būtų politinis žingsnis: „Tai yra ir tam tikras spaudimas komerciniams bankams, atrodo, jau reikia sudaryti jiems konkurenciją.“
Prieštaringai vertinamos taupymo lakštų patirties Lietuva įgijo prieš dešimtmetį. Šią priemonę oponentai dažniausiai tebekritikuoja dėl to, kad už taupymo lakštus mokamas palūkanas nustatytų Vyriausybė, o ne rinkos mechanizmai.
Sprendžiant iš Lietuvos banko valdybos pirmininko Reinoldijaus Šarkino reakcijos apie taupymo lakštus išgirdus iš D. Grybauskaitės lūpų – „skolintis iš gyventojų Vyriausybei teks dar brangiau nei iš bankų“ – klausimas iš tikrųjų politinis.
Viena vertus, net pačių didžiausių ekspertų-optimistų požiūriu, parduoti taupymo lakštų Vyriausybei pavyktų daugiausiai už milijardą litų, o ši suma galimų valstybės biudžeto skylių niekaip neužkamšys.
Kita vertus, norint priversti šalies gyventojus pakratyti kojines, reikia patrauklesnių idėjų nei patriotizmas. Pavyzdžiui – didesnių palūkanų nei komercinių bankų siūlomos už terminuotus indėlius.
Dar didesni taupymo lakštų skeptikai nepamirštų pabrėžti, jog šis žingsnelis pažadintų valdžios pagundas imti tiesiogiai (ne per bankų sistemą) finansuoti verslą ir tokiu būdu pasikasti po finansų sistemos pamatais.
Dar svarbesnė politinė problema yra ta, jog išleidusi taupymo lakštus A. Kubiliaus vyriausybė, ko gero, susipyktų su vieninteliu luomu, kuriame dėl antikrizinių priemonių kol kas beveik nekyla erzelynė – komerciniais bankais, ir galima prognozuoti – su populiariausiais žiniasklaidoje finansų ir ūkio analitikais, kurie iki šiol rėmė Vyriausybės veiksmus.
Tačiau ir komerciniai bankai šiais laikais jau nebėra visagaliai: akivaizdu, jog keletą metų tvindę dykais paskolų ištekliais Baltijos šalių rinkas motininiai bankai Skandinavijos piniginius srautus nukreipė priešinga kryptimi, pumpuoja pinigus atgal ir su nerimu laukia, kokius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje patirtus nuostolius dar tik teks padengti po pusmečio ar 2009-ųjų pabaigoje.
Tačiau D. Grybauskaitės „politinę provokaciją“ Lietuvos Vyriausybė galėtų suprasti ir platesne prasme, kurios apibrėžti ES pareigūnė atviru tekstu neturi galimybės.
Finansų, ekonomikos ir visos kapitalizmo sistemos problemos šiais laikais yra tokios gilios ir nesuprantamos, kad iš visų šalių, taip pat ir Lietuvos, vyriausybių pareikalaus veikti ties teisėtumo riba arba net už jos. Išliksi arba ne.
Jau visiškai nusispjovus į politinį korektiškumą, galvon šauna ir visai konkretus pavyzdys. Antai Estijoje niekas neteisia buvusio premjero Marto Laaro už tai, kad 1992-aisiais jis priėmė sprendimą atrakinti centrinio banko saugyklas, ištraukti ten laikytus maišus su sovietiniais rubliais (jie ten saugoti estams įsivedus kroną), keliais lėktuvais nelegaliai išskraidinti į Čečėniją (kur tie rubliai tebegaliojo), ten įvykdyti formaliai neteisėtą pinigų keitimo operaciją, o iš Čečėnijos parsivežti dolerius ir išmokėti biudžetininkų algas bei pensijas.
Lėktuvus su sovietiniais rubliais panašiu maršrutu vėliau mėgino siųsti ir latviai, tačiau šią operaciją nutraukė Rusijos specialiosios tarnybos.
Šią savaitę telefonu porą kartų teko kalbėti su dviem Šveicarijos kurorte Davose vykstančiame ekonomikos forume dalyvaujančiais ekspertais iš skirtingų šalių.
Pirmieji ir esminiai jų įspūdžiai – nepaisant anksčiau girdėtų garsių politinių deklaracijų, kad dvidešimtyje svarbiausių pasaulio ekonomikų nebus paleistas protekcionizmo džinas, paskaitas apie globalizacijos privalumus iki šiol keletą metų forume skaitę lektoriai šiemet vaikšto pabrukę uodegas. Jie negarsiai pripažįsta, jog masinės skęstančiųjų gelbėjimo operacijos nebus, kiekviena šalis gelbėsis taip, kaip sugeba.
Juolab aiškėja, kad nėra ir vienodų krizės gydymo receptų: vartojimą įvairiose ūkio srityse skatinantis ir veik 820 milijardų dolerių vertės (tai – pinigų spausdinimo mašinos produkcija) injekcijas numatantis Barako Obamos planas daugeliui dar atrodo patrauklus. Tačiau aklai šiuo pavyzdžiu sekusi Didžiosios Britanijos vyriausybė jau yra kritikuojama ir kviečiama mažinti biudžeto išlaidas ir griežtai taupyti.
Dar svarbesnė šia prasme man pasirodė praėjusios savaitės publikacija „Financial Times“, kur buvo cituojamas Europos centrinio banko (ECB) prezidentas Jeanas-Claude‘as Trichetas, kuris sakė, jog ECB „negelbės finansų krizės ištiktų ne euro zonos šalių“.
Ramesniais laikais būtų visai prasminga aptarti, ar tai nereiškia, jog ECB nustato naujas – faktines – Europos Sąjungos ribas. Dabar tiesiog vertėtų suvokti, kad gražiomis liemenėmis vilkinčių gelbėtojų krizės fabuloje, ko gero, apskritai nebus ir kiekvienas turėtų pasiieškoti artimiausio šiaudo. Net jeigu dabartiniu požiūriu jis styro svetimame kieme ir griebtis jo – tolygu valstybiniam nusikaltimui.
Rytas STASELIS
Politikos apžvalgininkas
Publikuota: 2009-01-30 16:46:42
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|