|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-12-26 17:46
|
|
|
Senosios istorinės kronikos mini, kad, kryžiuočių riteriams apsupus Pilėnus, jos gynėjai, matydami, jog neapsigins, su savo kunigaikščiu Margiriu nutarė geriau visi gyvi susideginti, nei pasiduoti priešams.
Ar ne panašiai pasielgė ir Vincas Kudirka sakydamas: „Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus... jog menkas ir silpnas net milžinu stojies... dirbk... Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji...“
Ir dirbo. Dirbo sunkiai sirgdamas, pats degdamas „tąja šventąja Tėvynės Meilės ugnim“ ir uždegdamas kitus, dirbo iki paskutinio atodūsio, kad prisikeltų iš amžių miego tauta, kad neišnyktų „be likusio ženklo“.
Turėdamas 40 °C temperatūros, visas drebėdamas ir taip karščio deginamas, kad vos galėjo rankose plunksną išlaikyti, rašė iki išnaktų, nemigęs, susirietęs lovoje... Rašė pats vienas, 1889 m. pirmajam „Varpo“ numeriui pritrūkus medžiagos. „Rudenį, žiemą, pavasarį išgulėjau lovoje. Dabar vaikštinėju, bet tiktai po kambarį. Iki žiemai da turbūt išliksiu gyvas“, – guodžiasi savo laiške. Apsilankęs pas V.Kudirką Naumiestyje Kazys Grinius rašė: „...serga labiau, dirbti nieko negali, kartais net adreso ant laiško nebegali parašyt – taip būna nusilpęs...“
Ir vis tik šitaip „degdamas“ (kone tiesiogine prasme!), jis lygiai prieš 110 metų, 1898-aisiais, sukūrė „Tautišką giesmę“ – tartum savo testamentą mums. Todėl visai pagrįstai galime sakyti, kad Vincas Kudirka suliepsnojo ant Tėvynės aukuro vardan tos Lietuvos, vardan Meilės jai, Tiesai, Vienybei...
Iš kur tokia šio tauraus žmogaus dvasios tvirtybė? Iš ko jis sėmėsi atkaklumo, ryžto, kas jo motina, tėvas, kokia aplinka jį supo?
Vincas Kudirka gimė Paežerių kaime 1858 m. gruodžio 31 d. Motiejaus ir Elzbietos Jasiulevičiūtės-Kudirkienės šeimoje. Iš motinos jis paveldėjo polinkį į muziką, dailę, grožio pajautą, iš tėvo – charakterio tvirtumą, ryžtą, teisingumą.
„Mano motina, – rašė jis, – davė man, ką apskritai motina lietuvė gali duoti savo vaikams, dagi daugiau, nes pati daugiau turėjo. Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų „dailių“ dalykų mane pritraukė. Jeigu aš šiandien muzikantas, pataikau šį ar tą nupiešti ir, atsiprašant, eilėdirbis, tai motinos kaltė.“
Tais pačiais metais, kai mirė jo mamytė, Paežeriuose atidarė rusišką pradžios mokyklą. Motiejus Kudirka, vertindamas mokslą, pirmas nuvedė savo sūnų į ją ir paskui juokais mėgdavo pasigirti: „Mano Vincas atidengė Paežerių mokyklą.“ Tai buvo 1868 metai.
Iš tėvo ir motinos paveldėti bruožai labai išryškėjo jam besimokant Marijampolės gimnazijoje, vėliau – Varšuvos universitete, o ypač leidžiant „Varpą“.
Mūsų kraštas tuomet buvo didelėje lenkų įtakoje, bet valdomas caro administracijos, siekusios suprovoslavinti bet kokia kaina, surusinti, ištrinti mūsų tautos istorinę atmintį, atskirti nuo Lenkijos, nuo katalikybės, nuo Europos kultūros. Ypač tai išryškėjo po 1863 m. sukilimo. Gimnazijoje pamokos vyko rusų kalba, mokiniai kalbėjosi lenkiškai (poniškai). Kudirka pasidavė šiai mados bangai ir save laikė lietuvių tautybės lenku, net atvažiavus tėvams slėpdavosi, kad nepamatytų draugai ir nepavadintų mužiku.
Kartą važiuojant namo bričkele Jonas Basanavičius uždainavo lietuviškai: „Augin tėvas du sūneliu.“ „Chlop“ (mužikas)“, – pagalvojo Vincas lenkiškai ir nuleidęs galvą tylėjo, nors turėjo gerą balsą. Jis buvo gabus, išvaizdus jaunuolis, mokėjo griežti smuiku, buvo geras šokėjas, piešėjas, mokykloje net leido lenkišką rankraštinį laikraštėlį „Klamstwo“.
Kartą vienas kunigas parodė V.Kudirkai savo eiles, rašytas lietuviškai, ir J.Basanavičiaus laišką apie sumanytąjį leisti laikraštį. Kudirka perskaitė laišką ir... lyg smilktelėjo širdyje. „Smilktelėjo, – rašo jisai pats, – ir vėl, rodos, nieko... Tik nuo tos valandos gana tankiai pradėjo skraidyti po mano galvą mislys apie Lietuvą, lietuvius, lietuvystę, širdis vienok ant tų mislių neatsiliepdavo... Potam, ar į pusmetį gavau Nr. 1 „Aušros“. Žiūriu, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“ – pamislyjau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir... neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi... Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienos mano kambarėlio... rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur ikšiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo Lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu ... Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man per ankšta... Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau Lietuviu esąs...“
Nuo tos dienos V.Kudirka likusius 15 savo gyvenimo metų ir visą save paaukojo Lietuvai, jos pažadinimui iš amžių miego, jos gelbėjimui nuo nutautėjimo. Jeigu J.Basanavičiaus „Aušra“ pažadino tautą, tai V.Kudirkos „Varpas“ savo atkakliu skambėjimu prikėlė, ir ne vieną kartą. Antrasis prisikėlimas – Atgimimas – įvyko praėjus 60 metų nuo 1918 m. vasario 16-osios. 1988 m. trispalvių šėlsme skambėjo V.Kudirkos „Varpo“ aidas – „Tautiška giesmė“.
20 metų lėkte pralėkė... Ar nereikės trečiojo prisikėlimo? Buvo metai, kai „rusendami rusėjom, lenkėjom. Atėjo laikas nūnai, kai anglyjam, anglėjam... ar neliks vien iš mūsų tiktai pelenai?“ Taip rašiau viename eilėraštyje, stebėdamas mūsų perlipimą nuo vienos valties pusės į kitą, lyg skęstume.
Kaip atsirinkti jaunam žmogui, kas tikra, vertinga, išlikti tauria, dora asmenybe? Kokiu pavyzdžiu sekti, kad nenuplaukus pasroviui su tomis šiukšlėmis ir neatsidūrus prie istorijos atliekų konteinerių? „Tai šiek tiek idealo, tik doro ir aukšto...“ – kvietė Didysis Varpininkas.
Vytautas GRINIUS
Prezidento Kazio Griniaus
muziejaus direktorius
Senosios istorinės kronikos mini, kad, kryžiuočių riteriams apsupus Pilėnus, jos gynėjai, matydami, jog neapsigins, su savo kunigaikščiu Margiriu nutarė geriau visi gyvi susideginti, nei pasiduoti priešams. |
Ar ne panašiai pasielgė ir Vincas Kudirka sakydamas: „Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus... jog menkas ir silpnas net milžinu stojies... dirbk... Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji...“
Ir dirbo. Dirbo sunkiai sirgdamas, pats degdamas „tąja šventąja Tėvynės Meilės ugnim“ ir uždegdamas kitus, dirbo iki paskutinio atodūsio, kad prisikeltų iš amžių miego tauta, kad neišnyktų „be likusio ženklo“.
Turėdamas 40 °C temperatūros, visas drebėdamas ir taip karščio deginamas, kad vos galėjo rankose plunksną išlaikyti, rašė iki išnaktų, nemigęs, susirietęs lovoje... Rašė pats vienas, 1889 m. pirmajam „Varpo“ numeriui pritrūkus medžiagos. „Rudenį, žiemą, pavasarį išgulėjau lovoje. Dabar vaikštinėju, bet tiktai po kambarį. Iki žiemai da turbūt išliksiu gyvas“, – guodžiasi savo laiške. Apsilankęs pas V.Kudirką Naumiestyje Kazys Grinius rašė: „...serga labiau, dirbti nieko negali, kartais net adreso ant laiško nebegali parašyt – taip būna nusilpęs...“
Ir vis tik šitaip „degdamas“ (kone tiesiogine prasme!), jis lygiai prieš 110 metų, 1898-aisiais, sukūrė „Tautišką giesmę“ – tartum savo testamentą mums. Todėl visai pagrįstai galime sakyti, kad Vincas Kudirka suliepsnojo ant Tėvynės aukuro vardan tos Lietuvos, vardan Meilės jai, Tiesai, Vienybei...
Iš kur tokia šio tauraus žmogaus dvasios tvirtybė? Iš ko jis sėmėsi atkaklumo, ryžto, kas jo motina, tėvas, kokia aplinka jį supo?
Vincas Kudirka gimė Paežerių kaime 1858 m. gruodžio 31 d. Motiejaus ir Elzbietos Jasiulevičiūtės-Kudirkienės šeimoje. Iš motinos jis paveldėjo polinkį į muziką, dailę, grožio pajautą, iš tėvo – charakterio tvirtumą, ryžtą, teisingumą.
„Mano motina, – rašė jis, – davė man, ką apskritai motina lietuvė gali duoti savo vaikams, dagi daugiau, nes pati daugiau turėjo. Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų „dailių“ dalykų mane pritraukė. Jeigu aš šiandien muzikantas, pataikau šį ar tą nupiešti ir, atsiprašant, eilėdirbis, tai motinos kaltė.“
Tais pačiais metais, kai mirė jo mamytė, Paežeriuose atidarė rusišką pradžios mokyklą. Motiejus Kudirka, vertindamas mokslą, pirmas nuvedė savo sūnų į ją ir paskui juokais mėgdavo pasigirti: „Mano Vincas atidengė Paežerių mokyklą.“ Tai buvo 1868 metai.
Iš tėvo ir motinos paveldėti bruožai labai išryškėjo jam besimokant Marijampolės gimnazijoje, vėliau – Varšuvos universitete, o ypač leidžiant „Varpą“.
Mūsų kraštas tuomet buvo didelėje lenkų įtakoje, bet valdomas caro administracijos, siekusios suprovoslavinti bet kokia kaina, surusinti, ištrinti mūsų tautos istorinę atmintį, atskirti nuo Lenkijos, nuo katalikybės, nuo Europos kultūros. Ypač tai išryškėjo po 1863 m. sukilimo. Gimnazijoje pamokos vyko rusų kalba, mokiniai kalbėjosi lenkiškai (poniškai). Kudirka pasidavė šiai mados bangai ir save laikė lietuvių tautybės lenku, net atvažiavus tėvams slėpdavosi, kad nepamatytų draugai ir nepavadintų mužiku.
Kartą važiuojant namo bričkele Jonas Basanavičius uždainavo lietuviškai: „Augin tėvas du sūneliu.“ „Chlop“ (mužikas)“, – pagalvojo Vincas lenkiškai ir nuleidęs galvą tylėjo, nors turėjo gerą balsą. Jis buvo gabus, išvaizdus jaunuolis, mokėjo griežti smuiku, buvo geras šokėjas, piešėjas, mokykloje net leido lenkišką rankraštinį laikraštėlį „Klamstwo“.
Kartą vienas kunigas parodė V.Kudirkai savo eiles, rašytas lietuviškai, ir J.Basanavičiaus laišką apie sumanytąjį leisti laikraštį. Kudirka perskaitė laišką ir... lyg smilktelėjo širdyje. „Smilktelėjo, – rašo jisai pats, – ir vėl, rodos, nieko... Tik nuo tos valandos gana tankiai pradėjo skraidyti po mano galvą mislys apie Lietuvą, lietuvius, lietuvystę, širdis vienok ant tų mislių neatsiliepdavo... Potam, ar į pusmetį gavau Nr. 1 „Aušros“. Žiūriu, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“ – pamislyjau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir... neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi... Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienos mano kambarėlio... rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur ikšiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo Lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu ... Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man per ankšta... Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau Lietuviu esąs...“
Nuo tos dienos V.Kudirka likusius 15 savo gyvenimo metų ir visą save paaukojo Lietuvai, jos pažadinimui iš amžių miego, jos gelbėjimui nuo nutautėjimo. Jeigu J.Basanavičiaus „Aušra“ pažadino tautą, tai V.Kudirkos „Varpas“ savo atkakliu skambėjimu prikėlė, ir ne vieną kartą. Antrasis prisikėlimas – Atgimimas – įvyko praėjus 60 metų nuo 1918 m. vasario 16-osios. 1988 m. trispalvių šėlsme skambėjo V.Kudirkos „Varpo“ aidas – „Tautiška giesmė“.
20 metų lėkte pralėkė... Ar nereikės trečiojo prisikėlimo? Buvo metai, kai „rusendami rusėjom, lenkėjom. Atėjo laikas nūnai, kai anglyjam, anglėjam... ar neliks vien iš mūsų tiktai pelenai?“ Taip rašiau viename eilėraštyje, stebėdamas mūsų perlipimą nuo vienos valties pusės į kitą, lyg skęstume.
Kaip atsirinkti jaunam žmogui, kas tikra, vertinga, išlikti tauria, dora asmenybe? Kokiu pavyzdžiu sekti, kad nenuplaukus pasroviui su tomis šiukšlėmis ir neatsidūrus prie istorijos atliekų konteinerių? „Tai šiek tiek idealo, tik doro ir aukšto...“ – kvietė Didysis Varpininkas.
Vytautas GRINIUS
Prezidento Kazio Griniaus muziejaus direktorius
Publikuota: 2008-12-26 17:46:16
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|