Vokiškas variklis padėdavo ūkio darbuose
|
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, žmonės kaip įmanydami stengėsi atkurti sugriautą kraštą.
Pasitraukus vokiečių kariuomenei iš Karaliaučiaus krašto, pasitraukė ir civiliai gyventojai. Namai, ūkiniai pastatai liko be šeimininkų, bet viskas buvo palikta tvarkingai: ant stalų – baltos staltiesės, javai nukulti, bulvės nukastos, rudens gėrybės sukrautos sandėliuose... Palikti malūnai, žagrės, akėčios, tarsi ketinta rytojaus dieną sugrįžti... Kaip prisimena Jonas Merčaitis, jausmas buvo nekoks – žmonių nėra, tarsi dingęs pasaulis.
Laikai buvo sunkūs: badas, nepritekliai. Ūkininkai žemės ūkio technikos turėjo labai mažai, todėl iš Vokietijos jie ir gabeno niekieno nesaugojamus, likimo valiai paliktus padargus, įvairius daiktus.
Gražų 1946 metų rudens vakarą Jonas Merčaitis su tėvu bei broliu dviem arkliais pakinkytu vežimu iš Kudirkos Naumiesčio pajudėjo į Vokietiją (dabar – Rusijos Kaliningrado sritis). Kelias iki Pilkalnio (dabar Dobrovolskas) buvo netrumpas, tad išsiruošta iš vakaro. Kelionės tikslas – parsivežti tai, ko reikia ūkiui. Netoli Pilkalnio, vienos tuščios sodybos kieme, vyrai pastebėjo variklį. Šį sunkų daiktą jie įkėlė į vežimą ir parsivežė namo. Tai buvo vokiškas benzininis 10 AG turintis DEUTZ variklis.