|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-11-21 17:04
|
|
|
Vilkaviškio katedros vargonininkas Saulius Bieliūnas mokydamasis kurį laiką grojo savo parapijos Alksninės bažnyčios vargonais, todėl prisimena jų tylų alsavimą.
Birutės NENĖNIENĖS nuotr.
Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje jau dešimtus metus iš eilės vyko Europos paveldo dienų renginiai. Kiekvienais metais jie turi kokią nors temą, kuri priverčia atkreipti dėmesį į konkretų kultūros paveldą. Kai buvo paskelbta šių metų tema „Istoriniai vargonai“, atrodė, kad bent jau mūsų savivaldybėje veikti nebus ką: vargonų, kurie būtų pripažinti kultūros vertybėmis, mes neturime. Tačiau pradėjus domėtis pačiais seniausiais mūsų bažnyčių vargonais pavyko sužinoti kai ką įdomaus, o tuo, kas įdomu, verta pasidalyti su „Santakos“ laikraščio skaitytojais.
Dvejų vienodų nėra...
Vargonai – sudėtingas muzikos instrumentas, kuriuo galima išgauti beveik visų muzikos instrumentų tembrus. Apie vargonus rašoma: „Išmintingi, vieniši ir paslaptingi... Išmintingi, nes „sugėrę“ tūkstantmečių kultūrą. Vieniši, nes jų nėra su kuo palyginti. Paslaptingi, nes jų negalima pamatyti. Juos galima tik girdėti – ir štai tada jie atsiskleidžia.“ V.A.Mocartas vargonus pavadino muzikos instrumentų karaliumi. Šiam instrumentui nei dydžiu, nei sudėtingumu neprilygsta joks kitas instrumentas. Sakoma, kad pasaulyje dvejų vienodų vargonų nėra...
Iš seniausių laikų
Vargonai atsirado iš skudučių, oro pūtimui pritaikius dumples. II a. pr. Kr. Aleksandrijoje Ktesibijas išrado hidraulinius vargonus, kuriuose oras buvo pučiamas dviem vandens siurbliais.
Apie 350 m. Bizantijoje hidraulinius vargonus išstūmė patobulinti dumpliniai. 660 m. popiežiaus Vitalijono nurodymu vargonai pradėti naudoti bažnyčiose, kuriose ypač paplito nuo IX a. Vargonų sandara nusistovėjo XVI a., o tobulinta buvo net iki XIX a.
Šie metai Lietuvos vargonų istorijoje jubiliejiniai – lygiai prieš 600 metų į Lietuvą atkeliavo pirmieji vargonai.
1408 m. Marienburgo kryžiuočių pilies dokumentuose rašoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai Onai dovanų Kryžiuočių ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas (tas pats, kuris po kelerių metų buvo nukautas Žalgirio mūšyje) padovanojo klavikordą ir portatyvą – mažus nešiojamus vargonėlius. Tai vienas seniausių klavišinių muzikos instrumentų paminėjimų rašytiniuose šaltiniuose Rytų Europoje. Gali būti, kad šio neįprasto muzikos instrumento garsai skambėjo tik ką baigtoje naujojoje Lietuvos valdovo rezidencijoje – Trakų pilyje.
Pirmiausia – bažnyčiose
Žinios apie pirmuosius vargonus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje labai menkos. Iki pat XVI a. apie vargonų naudojimą beveik nežinoma.
Pradėję plisti kaip krikščioniškos muzikos instrumentas, visų pirma jie buvo statomi bažnyčiose. Šių instrumentų mecenavimas tuomet buvo daugelio didikų pasididžiavimo ir garbės reikalas.
XVI a. pab. – XVII a. pr. Lietuvos bažnyčiose buvo pastatyti itin puošnūs vargonai – Vilniaus katedroje, Vilniaus ir Kretingos bernardinų bažnyčiose, Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje.
Iš kur atkeliaudavo pirmieji vargonų meistrai ir kur jų ieškodavo pirmųjų LDK vargonų užsakovai, tiksliai nėra žinoma. Iki pat XVIII a. Lietuvoje vargonus dažniausiai statė klajojantys meistrai iš Lenkijos, Karaliaučiaus krašto, Vokietijos, Kuršo.
XVIII a. vargonų meistrystės amatas labai išpopuliarėjo ir Lietuvoje, susiformavo savarankiška Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla, tad didžiumą XVIII–XIX a. Lietuvos bažnyčių vargonų sukūrė jau vietiniai meistrai.
Išlikusiais Lietuvos barokiniais vargonais itin domisi Europos vargonų tyrinėtojai.
Unikalūs instrumentai
Tikras vėlyvojo baroko epochos perlas yra Vilniuje, Šventosios Dvasios (domininkonų) bažnyčioje, esantys vargonai, kuriuos 1776 m. sukūrė Karaliaučiaus meistras Adamas Gotlobas Casparini, palikęs Lietuvai vieną didžiausių ir vertingiausių sakralinių instrumentų. Nedaug Europos valstybių sostinių gali pasididžiuoti turinčios tokius senus, vertingus ir gerai išsilaikiusius vargonus. Šio instrumento restauravimas tęsiasi jau 10 metų. Dalį lėšų vargonų restauravimui yra skyrusi Švedija. Lietuvos Vyriausybė nuo darbų pradžios restauravimui jau skyrė per 10 mln. Lt. Restauravus šiuos vargonus, Vilnius taps reikšmingu Europos vargonų kultūros centru.
Seniausi vargonai Lietuvoje šiuo metu išlikę Kretingos pranciškonų bažnyčios koplyčioje. Manoma, kad jie skamba nuo 1680 metų. Šie vargonai restauruoti 2004 m. Patys didžiausi ir vieni gražiausių vargonų Lietuvoje stovi Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniuje. Europos lobiu laikomi ir 1939 m. Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, Kaune, pastatyti garsios „Walker“ firmos vargonai. Šios firmos vargonų Europoje dar yra, tačiau tai kitokio tipo pavyzdžiai. „Daugiau tokių vargonų, kuriuos reikia vadinti romantinio ir barokinio stilių sinteze, Europoje nėra. Tokie pat dveji vargonai dar buvo Vokietijoje, bet jie buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą“, – sakė iš Vokietijos atvykęs ir vargonus apžiūrėjęs šios praeityje garsios firmos atstovas G.Valkeris. Specialistas konstatavo, kad išlikusi itin svarbi šio instrumento dalis – klaviatūra. Jos gamybos paslaptys jau prarastos ir pakartoti šito muzikos pasaulio unikumo gamybos jau niekas nesugebėtų. Minėtų vargonų garsas – ypač švarus. Vargonai šiuo metu baigiami restauruoti.
Paveldo lobynas
Nuo 2000 m. Kultūros paveldo centro specialistai pradėjo inventorizuoti Lietuvos bažnyčių istorinius vargonus, tačiau šis darbas dar neatliktas iki galo. Informacijos apie istorinius vargonus galima rasti internetiniame tinklalapyje adresu: www.vargonai.lt. Duomenų bazė yra periodiškai plečiama.
Lietuvos vargonų paveldo lobynas yra Žemaitija, kur daugelyje bažnyčių išlikę senieji vargonai. Nemažai dar jų išlikę Šiaurės Lietuvoje. Be abejo, ir Vilniuje bei Kaune. Kiek mažiau istorinių vargonų likę Klaipėdos, Tauragės apskrityse. Suvalkijos regione – mažiausiai. Besidomintieji šia paveldo sritimi tikrai nenusivils nuvykę apžiūrėti Linkuvos vargonų, kurie pastatyti 1764–1765 m. ir turi vieną seniausių bei gražiausių Lietuvoje barokinį prospektą, išdailintą rokokiniais drožiniais (prospektas – tai puošnus vargonų fasadas). Kultūros paveldui reikšmingi Tytuvėnų (vieni vertingiausių Lietuvoje, statyti 1789 m.), Dotnuvos (1827 m. pastatyti vienuolio bernardino Modesto Miknevičiaus, vieni iš nedaugelio išlikusių klasicistinių vargonų Lietuvoje), Vabalninko (antri pagal dydį, statyti vieno žymiausių Lietuvos vargonų meistro Juozapo Radavičiaus), Simno (vargonų prospektas – įstabus meno kūrinys, vargonai pastatyti XIX a. pr.), Griškabūdžio (statyti 1804 m. žymaus Prūsijos karaliaus privilegijuoto meistro Georgo Adamo Nepperto, turėjusio dirbtuves Įsrutyje, vieni vertingiausių vėlyvojo baroko vargonų Lietuvoje) ir kitų Lietuvos bažnyčių vargonai.
Niokojo laikas ir požiūris
Pačius seniausius vargonus negailestingai naikino laikas, karai, taip pat žmonių abejingumas ir nemokėjimas suprasti vargonų vertės. Retai kuri bažnyčia gali pasigirti visiškai išsaugotu autentišku instrumentu. Kai kuriuos vertingus vargonus nebepataisomai sugadino ir atsitiktiniai meistrai. Sovietmečiu, smukus visai vargonų kultūrai, daug instrumentų buvo suniokota uždarant bažnyčias. Be abejo, vargonų restauravimas brangus, todėl kelis amžius bažnyčiose stovėjusius, kai kur jau nebeveikiančius, o kartais net veikiančius mechaninius vargonus keitė elektroniniai ar net pigūs sintezatoriai. Negaliu nepacituoti spaudoje perskaitytų jau minėto vargonų specialisto G.Valkerio minčių šia tema: „Elektroniniai vargonai bažnyčioje <...> yra tas pats, kaip kunigas, per šv. Mišias vietoje vyno geriantis kokakolą. <...> Vamzdinių vargonų muzika yra stebuklas, metafizika. Tai – vienu metu ir estetika, ir filosofija, ir religija. O elektroniniai vargonai su metafizika neturi nieko bendra. Jie viso labo kaip darbo įrankis, kaip kompiuteris.“
Mažai kas žinoma
Apie vargonus, buvusius Vilkaviškio rajono bažnyčiose, nepavyko rasti beveik jokios istorinės medžiagos. Ir pačių bažnyčių, Antrojo pasaulinio karo metais praūžus frontui, mažai teišliko. Tiesa, viename istoriniame šaltinyje pavyko aptikti, kad tuoj po 1668 m. nemaži vargonai buvę įrengti tuomet dar medinėje Alvito bažnyčioje. Jų pastatymas kainavo 1400 auksinų. Palyginimui galima paminėti tame pačiame šaltinyje minimą faktą, kad po 1610 m. gaisro Vilniaus katedroje valdovas Zigmantas Vaza naujiems vargonams įrengti skyrė 3000 auksinų.
1803–1804 m. Įsručio meistras G.A.Neppertas (tas pats, kuris 1804 m. Griškabūdžio bažnyčioje pastatė vargonus, laikomus vienais vertingiausių vėlyvojo baroko vargonais Lietuvoje ir kurie yra vienintelis žinomas išlikęs šio meistro kūrinys) pastatė vargonus Bartninkų bažnyčioje, tačiau jie pražuvo kartu su pastatu 1944 metais.
Netikėti atradimai
Beveik nieko nežinoma ir apie dar išlikusius senuosius vargonus Vištyčio, Gižų ir Alksninės bažnyčiose. Apie Gražiškių vargonus, kurie šiuo metu baigti restauruoti, pavyko kai ką sužinoti. Šiek tiek istorijos atskleidė ir pats jų restauravimas.
Buvo spėjama, kad Gražiškių vargonus XIX a. pabaigoje pagamino Lenkijos vargonų meistras Antoni Szymanski. Vykstant restauravimo darbams, ant vargonų dumples dengiančių medinių dangčių išklijuoti 1880–1882 m. rusiški ir lenkiški laikraščiai šį faktą beveik patvirtino. Restauruojant vargonų vamzdžius, ant vieno iš jų rasti įrėžti metai – „1883“, ant kito – vargonų meistro pavardė „Jozef Szymanski“ (tai – Antonio Szymanskio tėvas).
Labai įdomus ir gal mažai kam žinomas faktas, kad Gražiškių bažnyčia buvo pirmoji garsaus vargonininko, kompozitoriaus Česlovo Sasnausko tarnybos vieta. Čia jis vargonavo 1883–1885 m., vadinasi, jau grojo šiais vargonais.
Lauksime specialistų
įvertinimo
Alksninės bažnyčios vargonai nedideli, „tylūs“, mat turi nedaug registrų. Klebonas Alvydas Dvareckas sakė iš senų žmonių sužinojęs, kad tai buvę dvaro vargonai, bažnyčioje pastatyti pokaryje ir atvežti iš Vištyčio. Na, o apžiūrint Vištyčio bažnyčios, kitais metais švęsiančios 180 metų jubiliejų, vargonus beveik nekilo abejonių, kad joks vargonų specialistas jų dar deramai neįvertino. Vien ko yra vertas išlikęs rankinis dumplių dūmimo mechanizmas!
Neseniai Kernavėje vykusio Lietuvos kultūros paveldo specialistų sambūrio metu pabendravus su Lietuvos kultūros paveldo centro darbuotoju, menotyros mokslų daktaru Girėnu Povilioniu, besidominčiu vargonų paveldu, paaiškėjo, kad Vištyčio vargonų jis nėra matęs. Išsiunčiau jam kelias Vištyčio vargonų skaitmenines fotonuotraukas. Netrukus gavau tokį atsakymą: „Vištyčio vargonai tikrai yra vertingi. Tai įspūdingas savo laikotarpio pavyzdys. Bent jau iš pirmo žvilgsnio.“
Artimiausiu metu dr. G.Povilionis žada atvykti apžiūrėti bei įvertinti senuosius Vištyčio, Gražiškių, Alksninės ir Gižų bažnyčių vargonus.
Daiva AMBRASAITĖ
Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus
vyr. specialistė
Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje jau dešimtus metus iš eilės vyko Europos paveldo dienų renginiai. Kiekvienais metais jie turi kokią nors temą, kuri priverčia atkreipti dėmesį į konkretų kultūros paveldą. Kai buvo paskelbta šių metų tema „Istoriniai vargonai“, atrodė, kad bent jau mūsų savivaldybėje veikti nebus ką: vargonų, kurie būtų pripažinti kultūros vertybėmis, mes neturime. Tačiau pradėjus domėtis pačiais seniausiais mūsų bažnyčių vargonais pavyko sužinoti kai ką įdomaus, o tuo, kas įdomu, verta pasidalyti su „Santakos“ laikraščio skaitytojais. |
Vargonai – sudėtingas muzikos instrumentas, kuriuo galima išgauti beveik visų muzikos instrumentų tembrus. Apie vargonus rašoma: „Išmintingi, vieniši ir paslaptingi... Išmintingi, nes „sugėrę“ tūkstantmečių kultūrą. Vieniši, nes jų nėra su kuo palyginti. Paslaptingi, nes jų negalima pamatyti. Juos galima tik girdėti – ir štai tada jie atsiskleidžia.“ V.A.Mocartas vargonus pavadino muzikos instrumentų karaliumi. Šiam instrumentui nei dydžiu, nei sudėtingumu neprilygsta joks kitas instrumentas. Sakoma, kad pasaulyje dvejų vienodų vargonų nėra...
Vargonai atsirado iš skudučių, oro pūtimui pritaikius dumples. II a. pr. Kr. Aleksandrijoje Ktesibijas išrado hidraulinius vargonus, kuriuose oras buvo pučiamas dviem vandens siurbliais.
Apie 350 m. Bizantijoje hidraulinius vargonus išstūmė patobulinti dumpliniai. 660 m. popiežiaus Vitalijono nurodymu vargonai pradėti naudoti bažnyčiose, kuriose ypač paplito nuo IX a. Vargonų sandara nusistovėjo XVI a., o tobulinta buvo net iki XIX a.
Šie metai Lietuvos vargonų istorijoje jubiliejiniai – lygiai prieš 600 metų į Lietuvą atkeliavo pirmieji vargonai.
1408 m. Marienburgo kryžiuočių pilies dokumentuose rašoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai Onai dovanų Kryžiuočių ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas (tas pats, kuris po kelerių metų buvo nukautas Žalgirio mūšyje) padovanojo klavikordą ir portatyvą – mažus nešiojamus vargonėlius. Tai vienas seniausių klavišinių muzikos instrumentų paminėjimų rašytiniuose šaltiniuose Rytų Europoje. Gali būti, kad šio neįprasto muzikos instrumento garsai skambėjo tik ką baigtoje naujojoje Lietuvos valdovo rezidencijoje – Trakų pilyje.
Žinios apie pirmuosius vargonus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje labai menkos. Iki pat XVI a. apie vargonų naudojimą beveik nežinoma.
Pradėję plisti kaip krikščioniškos muzikos instrumentas, visų pirma jie buvo statomi bažnyčiose. Šių instrumentų mecenavimas tuomet buvo daugelio didikų pasididžiavimo ir garbės reikalas.
XVI a. pab. – XVII a. pr. Lietuvos bažnyčiose buvo pastatyti itin puošnūs vargonai – Vilniaus katedroje, Vilniaus ir Kretingos bernardinų bažnyčiose, Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje.
Iš kur atkeliaudavo pirmieji vargonų meistrai ir kur jų ieškodavo pirmųjų LDK vargonų užsakovai, tiksliai nėra žinoma. Iki pat XVIII a. Lietuvoje vargonus dažniausiai statė klajojantys meistrai iš Lenkijos, Karaliaučiaus krašto, Vokietijos, Kuršo.
XVIII a. vargonų meistrystės amatas labai išpopuliarėjo ir Lietuvoje, susiformavo savarankiška Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla, tad didžiumą XVIII–XIX a. Lietuvos bažnyčių vargonų sukūrė jau vietiniai meistrai.
Išlikusiais Lietuvos barokiniais vargonais itin domisi Europos vargonų tyrinėtojai.
Tikras vėlyvojo baroko epochos perlas yra Vilniuje, Šventosios Dvasios (domininkonų) bažnyčioje, esantys vargonai, kuriuos 1776 m. sukūrė Karaliaučiaus meistras Adamas Gotlobas Casparini, palikęs Lietuvai vieną didžiausių ir vertingiausių sakralinių instrumentų. Nedaug Europos valstybių sostinių gali pasididžiuoti turinčios tokius senus, vertingus ir gerai išsilaikiusius vargonus. Šio instrumento restauravimas tęsiasi jau 10 metų. Dalį lėšų vargonų restauravimui yra skyrusi Švedija. Lietuvos Vyriausybė nuo darbų pradžios restauravimui jau skyrė per 10 mln. Lt. Restauravus šiuos vargonus, Vilnius taps reikšmingu Europos vargonų kultūros centru.
Seniausi vargonai Lietuvoje šiuo metu išlikę Kretingos pranciškonų bažnyčios koplyčioje. Manoma, kad jie skamba nuo 1680 metų. Šie vargonai restauruoti 2004 m. Patys didžiausi ir vieni gražiausių vargonų Lietuvoje stovi Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniuje. Europos lobiu laikomi ir 1939 m. Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, Kaune, pastatyti garsios „Walker“ firmos vargonai. Šios firmos vargonų Europoje dar yra, tačiau tai kitokio tipo pavyzdžiai. „Daugiau tokių vargonų, kuriuos reikia vadinti romantinio ir barokinio stilių sinteze, Europoje nėra. Tokie pat dveji vargonai dar buvo Vokietijoje, bet jie buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą“, – sakė iš Vokietijos atvykęs ir vargonus apžiūrėjęs šios praeityje garsios firmos atstovas G.Valkeris. Specialistas konstatavo, kad išlikusi itin svarbi šio instrumento dalis – klaviatūra. Jos gamybos paslaptys jau prarastos ir pakartoti šito muzikos pasaulio unikumo gamybos jau niekas nesugebėtų. Minėtų vargonų garsas – ypač švarus. Vargonai šiuo metu baigiami restauruoti.
Nuo 2000 m. Kultūros paveldo centro specialistai pradėjo inventorizuoti Lietuvos bažnyčių istorinius vargonus, tačiau šis darbas dar neatliktas iki galo. Informacijos apie istorinius vargonus galima rasti internetiniame tinklalapyje adresu: www.vargonai.lt. Duomenų bazė yra periodiškai plečiama.
Lietuvos vargonų paveldo lobynas yra Žemaitija, kur daugelyje bažnyčių išlikę senieji vargonai. Nemažai dar jų išlikę Šiaurės Lietuvoje. Be abejo, ir Vilniuje bei Kaune. Kiek mažiau istorinių vargonų likę Klaipėdos, Tauragės apskrityse. Suvalkijos regione – mažiausiai. Besidomintieji šia paveldo sritimi tikrai nenusivils nuvykę apžiūrėti Linkuvos vargonų, kurie pastatyti 1764–1765 m. ir turi vieną seniausių bei gražiausių Lietuvoje barokinį prospektą, išdailintą rokokiniais drožiniais (prospektas – tai puošnus vargonų fasadas). Kultūros paveldui reikšmingi Tytuvėnų (vieni vertingiausių Lietuvoje, statyti 1789 m.), Dotnuvos (1827 m. pastatyti vienuolio bernardino Modesto Miknevičiaus, vieni iš nedaugelio išlikusių klasicistinių vargonų Lietuvoje), Vabalninko (antri pagal dydį, statyti vieno žymiausių Lietuvos vargonų meistro Juozapo Radavičiaus), Simno (vargonų prospektas – įstabus meno kūrinys, vargonai pastatyti XIX a. pr.), Griškabūdžio (statyti 1804 m. žymaus Prūsijos karaliaus privilegijuoto meistro Georgo Adamo Nepperto, turėjusio dirbtuves Įsrutyje, vieni vertingiausių vėlyvojo baroko vargonų Lietuvoje) ir kitų Lietuvos bažnyčių vargonai.
Pačius seniausius vargonus negailestingai naikino laikas, karai, taip pat žmonių abejingumas ir nemokėjimas suprasti vargonų vertės. Retai kuri bažnyčia gali pasigirti visiškai išsaugotu autentišku instrumentu. Kai kuriuos vertingus vargonus nebepataisomai sugadino ir atsitiktiniai meistrai. Sovietmečiu, smukus visai vargonų kultūrai, daug instrumentų buvo suniokota uždarant bažnyčias. Be abejo, vargonų restauravimas brangus, todėl kelis amžius bažnyčiose stovėjusius, kai kur jau nebeveikiančius, o kartais net veikiančius mechaninius vargonus keitė elektroniniai ar net pigūs sintezatoriai. Negaliu nepacituoti spaudoje perskaitytų jau minėto vargonų specialisto G.Valkerio minčių šia tema: „Elektroniniai vargonai bažnyčioje <...> yra tas pats, kaip kunigas, per šv. Mišias vietoje vyno geriantis kokakolą. <...> Vamzdinių vargonų muzika yra stebuklas, metafizika. Tai – vienu metu ir estetika, ir filosofija, ir religija. O elektroniniai vargonai su metafizika neturi nieko bendra. Jie viso labo kaip darbo įrankis, kaip kompiuteris.“
Apie vargonus, buvusius Vilkaviškio rajono bažnyčiose, nepavyko rasti beveik jokios istorinės medžiagos. Ir pačių bažnyčių, Antrojo pasaulinio karo metais praūžus frontui, mažai teišliko. Tiesa, viename istoriniame šaltinyje pavyko aptikti, kad tuoj po 1668 m. nemaži vargonai buvę įrengti tuomet dar medinėje Alvito bažnyčioje. Jų pastatymas kainavo 1400 auksinų. Palyginimui galima paminėti tame pačiame šaltinyje minimą faktą, kad po 1610 m. gaisro Vilniaus katedroje valdovas Zigmantas Vaza naujiems vargonams įrengti skyrė 3000 auksinų.
1803–1804 m. Įsručio meistras G.A.Neppertas (tas pats, kuris 1804 m. Griškabūdžio bažnyčioje pastatė vargonus, laikomus vienais vertingiausių vėlyvojo baroko vargonais Lietuvoje ir kurie yra vienintelis žinomas išlikęs šio meistro kūrinys) pastatė vargonus Bartninkų bažnyčioje, tačiau jie pražuvo kartu su pastatu 1944 metais.
Beveik nieko nežinoma ir apie dar išlikusius senuosius vargonus Vištyčio, Gižų ir Alksninės bažnyčiose. Apie Gražiškių vargonus, kurie šiuo metu baigti restauruoti, pavyko kai ką sužinoti. Šiek tiek istorijos atskleidė ir pats jų restauravimas.
Buvo spėjama, kad Gražiškių vargonus XIX a. pabaigoje pagamino Lenkijos vargonų meistras Antoni Szymanski. Vykstant restauravimo darbams, ant vargonų dumples dengiančių medinių dangčių išklijuoti 1880–1882 m. rusiški ir lenkiški laikraščiai šį faktą beveik patvirtino. Restauruojant vargonų vamzdžius, ant vieno iš jų rasti įrėžti metai – „1883“, ant kito – vargonų meistro pavardė „Jozef Szymanski“ (tai – Antonio Szymanskio tėvas).
Labai įdomus ir gal mažai kam žinomas faktas, kad Gražiškių bažnyčia buvo pirmoji garsaus vargonininko, kompozitoriaus Česlovo Sasnausko tarnybos vieta. Čia jis vargonavo 1883–1885 m., vadinasi, jau grojo šiais vargonais.
Alksninės bažnyčios vargonai nedideli, „tylūs“, mat turi nedaug registrų. Klebonas Alvydas Dvareckas sakė iš senų žmonių sužinojęs, kad tai buvę dvaro vargonai, bažnyčioje pastatyti pokaryje ir atvežti iš Vištyčio. Na, o apžiūrint Vištyčio bažnyčios, kitais metais švęsiančios 180 metų jubiliejų, vargonus beveik nekilo abejonių, kad joks vargonų specialistas jų dar deramai neįvertino. Vien ko yra vertas išlikęs rankinis dumplių dūmimo mechanizmas!
Neseniai Kernavėje vykusio Lietuvos kultūros paveldo specialistų sambūrio metu pabendravus su Lietuvos kultūros paveldo centro darbuotoju, menotyros mokslų daktaru Girėnu Povilioniu, besidominčiu vargonų paveldu, paaiškėjo, kad Vištyčio vargonų jis nėra matęs. Išsiunčiau jam kelias Vištyčio vargonų skaitmenines fotonuotraukas. Netrukus gavau tokį atsakymą: „Vištyčio vargonai tikrai yra vertingi. Tai įspūdingas savo laikotarpio pavyzdys. Bent jau iš pirmo žvilgsnio.“
Artimiausiu metu dr. G.Povilionis žada atvykti apžiūrėti bei įvertinti senuosius Vištyčio, Gražiškių, Alksninės ir Gižų bažnyčių vargonus.
Daiva AMBRASAITĖ
Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistė
Publikuota: 2008-11-21 17:04:09
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|