Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-10-28 09:16

---

Jei Kęstutis Melninkas imtųsi rašyti, jo gyvenimo knyga būtų įdomiausias istorinis romanas.

Autorės nuotr.

Minėjo gegužę

Šiais metais prisimenamos Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrimosi dvidešimtosios metinės. Rajone ši data buvo paminėta kažkaip skubotai ir neišraiškingai dar gegužės pabaigoje. Praėjusią savaitę, prisimenant Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą, ši istorinė data buvo paminėta kai kuriose rajono mokyklose.

Prieš dvidešimt metų įvairius Sąjūdžio renginius fotografavęs vilkaviškietis Romas Eidukevičius rajoninio minėjimo metu gegužės mėnesį Vilkaviškio kultūros rūmuose buvo parengęs keliasdešimties tą laiką atspindinčių nuotraukų parodą. Tačiau jas mažai kas matė, nes greitai buvo nukabintos, – nuotraukas žadėta rodyti Krašto muziejaus lankytojams. Bet neteko girdėti, kad čia šiemet būtų buvusi tokia paroda ar renginys, skirtas Sąjūdžio įsikūrimo datai prisiminti.



Ąžuolai primena

Tačiau yra žmonių, kurių prisiminimai apie Sąjūdį visada randa vietos jų širdyse, nes tokios idėjos yra viso gyvenimo dalis.

Vienas iš tokių – Kęstutis Melninkas, paprastas kaimo žmogus iš Keturvalakių krašto. „Prieš dvidešimt metų Kęstutis buvo tas sraigtelis, apie kurį susibūrė kiti patriotinės minties žmonės. Kęstučio Melninko ir bendraminčių iniciatyva Karkliniuose būrėsi Sąjūdis, į susirinkimus ir kitokius renginius važiuodavo ir vilkaviškiečiai“, – sakė LPKT sąjungos Vilkaviškio skyriaus pirmininkė D.A.Karkienė.

„Jei būčiau raštingas, parašyčiau knygą“, – pasakodamas apie savo ir bendraminčių išgyvenimus bei patirtį ne kartą kalbėjo nuo pavasario aštuoniasdešimt septintuosius einantis K.Melninkas.

Nugrimzdamas į prisiminimus, keturvalakietis save pavadina „lietuvybės propaguotoju“. Dar 1940-aisiais, prasidėjus pirmajai rusų okupacijai, su keliais draugais prieš tuometinius rinkimus jis platino antisovietinius atsišaukimus, vokiečių okupacijos metais taip pat propagavo lietuviškumą. O pokario metais Kęstutis buvo areštuotas, tardomas ir daužomas, reikalaujant tarnauti okupacinei valdžiai.

Žmogus daug metų sąžiningai dirbo kolūkyje, aktyviai dalyvavo kaimo visuomeniniame, kultūriniame gyvenime. Atėjus Atgimimui, Keturvalakių krašte jis būrė tremtinius, rūpinosi jų atminimo įamžinimu.

K.Melninko iniciatyva prieš dvidešimt metų, 1988-aisiais, Keturvalakiuose ir Karkliniuose pirmąkart viešai ir iškilmingai buvo paminėta Vasario 16-oji.

„Ta žiema buvo nešalta, todėl atminimui sodinome ąžuolus: vieną su minėjimo dalyviais – Karkliniuose, kitą su anūkėliu pasodinau savo sode“, – sakė K.Melninkas ir lydėjo mus su Vilkaviškio krašto muziejaus muziejininke Aušra Mickevičiene pasižiūrėti to smarkiai virš kitų sodo medžių tįstelėjusio tautos stiprybės simbolio.



Pamėgęs augalus ir bites

Gyvena vyriškis prie gražaus Rausvės upės vingio, toje pat vietoje ir toje pačioje troboje, kurią susirentė prieš penkiasdešimt metų. Jau tada plyname lauke užveisė sodą, vėliau kasmet gausino retų rūšių augmeniją. Suvešėjusiame sode akivaizdžiai jau trūksta vikrių darbo rankų, tačiau Kęstučio skvarbios akys pastebi ir naujus, jo nesodintus, bet savaime išdygusius augalus, kurių sėklų, matyt, atneša paukščiai.

K.Melninkas visą gyvenimą domėjosi ir tebesidomi sodininkyste bei bitininkyste, dalyvavo įvairiose parodose, konkursuose, turi daugybę diplomų, padėkų, kitokių įvertinimų.



Tremčiai atminti

Kai pas K.Melninką su muziejininke A.Mickevičiene lankėmės ankstyvą pavasarį, ant saulėtos virtuvės palangės stiebėsi „gvazdikėlių“ daigeliai. Neseniai našlaujantis vyriškis paaiškino, jog pavasariop kasmet pasisėja gėlių, kad turėtų ką pasodinti prie tremties atminimui pastatyto paminklo greta jo sodybos. Žmogus jaučia pareigą tą vietą prižiūrėti.

Paminklas iš laukų riedulio su įrašu „Bolševizmo aukoms atminti. 1940–1952“ K.Melninko rūpesčiu buvo pastatytas 1990 metų birželį. Toji kryžkelė, kur pastatė paminklą, primena skaudų faktą: 1948 metų gegužės 22-osios ankstų rytą iš čia aplinkinių kaimų gyventojai (apie 70 šeimų) buvo išvežti į Sibirą. Kęstučiui ši vieta svarbi ir dėl to, kad nuo čia prasidėjo ir jo tėvų tremties keliai.

Po karo žuvo brolis, kalėjimo neišvengė partizanų ryšininke buvusi sesuo, tik jam pavyko išsislapstyti.

Kęstučio iniciatyva šiemet Keturvalakiuose buvo paminėtos didžiosios tremties 60-osios metinės. Mokykloje suorganizuotas rajoninis šios datos minėjimas, o iš Kęstučio Melninko sukauptų nuotraukų, dokumentų buvo parengti informatyvūs stendai.



Smagu, jeigu domisi

Niekieno neprašomas K.Melninkas sukaupė daug įvairių dokumentų, spaudos leidinių. Dalį istorinės medžiagos jau perdavė Krašto muziejui, savo turimus vaizdo įrašus noriai paskolina mokyklos renginiams.

Keturvalakietis savo namuose galėtų surengti įvairius laikus ir nuotaikas atspindinčios korespondencijos parodą.

Visada džiaugsmu nušvinta Kęstučio veidas, jei tai, kas jį domina, patinka bei rūpi ir kitiems. Svečiui jis gali maloniai pasiūlyti pasižiūrėti vaizdo įrašų iš įvairių tautinių, religinių renginių, kurie prieš dvidešimt metų ir vėliau vyko Keturvalakiuose.

Paskutiniosios viešnagės metu sužinojome apie dar vieną Kęstučio pomėgį – iš savo bitelių medaus ir sode prinokusių sedulų ar kitokių uogų keturvalakietis moka pagaminti skanų midų.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---