Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-05-14 09:56

---

Vienas filosofijos dėsnių tvirtina, jog visuomenė vystosi, keičiasi lyg ir judėdama stačia spirale. Pastatykite spiralę ir veskite pirštu jos kilpomis – po kiekvieno apsisukimo prieisite panašią padėtį, tačiau jau aukštesnėje spiralės vietoje.

Panašiai atsitinka ir su daugeliu žmonijos vystymosi reiškinių – jie lyg ir pasikartoja, tačiau jau aukštesnėje pakopoje.

Pirmąja žemės reforma galima laikyti Lenkijos Karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto (valdė 1548–1572 m.) įvestą valakų sistemą. Iki tol klajojusios šeimos ir gentys kūrėsi laisvai – kas buvo stipresnis užėmė didesnius, patogesnius, derlingesnius plotus, neturtingiems liko menkesnės žemės, jas teko atsikovoti iš miškų, akmenynų. Bėgant laikui žemdirbiai, gyvulių augintojai tapo sėslesni, pradėjo formuotis dvarai, gyvenvietės, kaimai, viensėdijos.

Kovos, nesutarimai, priešprieša dėl žemės tarp valstybių, genčių, kaimynų vyko nuo seniausių laikų. Žygimantas Augustas nacionalizavo žemes, dalį jų paskyrė dvarininkams, bažnyčiai. Už valdomą žemę reikėjo mokėti mokesčius. Visas žemes lenkų karalius ir lietuvių kunigaikštis įsakė išmatuoti valakais. Vienas valakas – apie 21 ha. Apylinkėse išsibarsčiusios sodybos buvo sukeltos į valakais išmatuotus kaimus. Atsirado naujos gyvenvietės – valakiniai kaimai. Valdovo, dvarininko žemę ir jų įsigyjamus naujus plotus, vadinamus palivarkais, turėjo apdirbti baudžiauninkais tapę smulkieji žemių naudotojai. Nuo turimo valako reikėjo per savaitę su savo priemonėmis eiti dvi dienas lažo į pono laukus.

Pamėginkime judėti žemės reformos spirale. Ar neprieisime tą patį „valakinį“ tašką tik kitame spiralės lankelyje – kolektyvizaciją. Ir čia žemė paskelbta valstybine, vienkiemiai sukelti į gyvenvietes, tik žemės šeimai pramisti valdžia jau skyrė ne po valaką, o tik po 60 arų. Ir lažą jau reikėjo eiti per savaitę ne dvi dienas, o visas penkias ar net septynias. Ir dar sunku pasakyti, ar šį kartą judėdami spirale kilome aukštyn, ar leidomės žemyn.

Galima paabejoti, kuria spiralės kryptimi (aukštyn ar žemyn) šių laikų valdžia kreipia Lietuvos kaimą. Panašu, kad šiandieninė, iš kolūkinės sistemos atėjusi, valdžia stumia žemės ūkį naujų privačių dvarų linkme. Iki kelių šimtų hektarų auga stambiųjų ūkininkų dirbami žemės plotai, iki kelių šimtų galvijų plečiasi privačios fermos. Ekonominė nauda akivaizdi. Naujieji dvarininkai jau pajėgia įsigyti naujausią techniką, važinėja vakarietiškais džipais.

Valdžiai neskauda galvos dėl duonos trūkumo šalyje. Parduotuvių lentynos lūžta nuo maisto produktų, tik didžioji dalis pirkėjų gyvena pusbadžiu ir renkasi pigiausią prekę. Gal tik dešimt iš šimto gali pasidžiaugti dabartiniu kaimu, kuriame didysis toliau stiprėja, mažasis dar labiau menksta.

Panašu, kad filosofine spirale slenkame prie naujoviškos baudžiavos su privačiais dvarais ir į naujovišką lažą panašiais viešaisiais darbais. O kai ėjome ginti Nepriklausomybės, apie kaimą buvo kalbama, galvojama ir žadama visai kitaip.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---