|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-06-03 09:23
|
|
|
Savo tėviškės laukuose ūkininkaujantis Ričardas Matijošaitis išaiškino vėliavos paslaptį.
Autorės nuotr.
Gėles sodinti reikia tinkamiausiu laiku
Straipsnis „Pavasaris Vilkaviškyje niūrus ir pilkas, arba ko Jonas pavydi Vincui“ („Santaka“, Nr. 58) sukėlė minčių. Mane stebina skaitytojų nežinojimas, dėl ko mūsų miestas niūrus ir pilkas. Lengviausia kritikuoti, nesigilinant į esmę. Tikriausia žmonės keliasi vėlai ir tiesiog nepastebi, kaip žaliuojantys laukai, kiemai dar būna pasipuošę šalnų rūbu.
Mūsų įmonė nėra turtinga ir neturi tiek pinigų, kad kas kelinta diena galėtume keisti nušalusias gėles, kurių reikia net ne kelių dešimčių.
Aš taip pat myliu Vilkaviškį ir jau daugelį metų jį puošiu. Tačiau man be galo skaudu, kai ryte eidama į darbą pamatau, kad gėlių daigeliai sutrypti ar nušalę. Juk tai – ir mano įdėto darbo, širdies dalelė. Kita vertus, ir didelė prabanga, kai į tą pačią vietą augalus reikia sodinti keletą kartų.
Kasmet miesto centre pasodintų gėlių pasigendame ir po puikių švenčių – Motinos ar Tėvo dienos. Ne kas kitas, o miesto gyventojai „pasiskolina“ gėlių iš mūsų gėlynų ir nuveža jas pasodinti ant savo artimųjų kapų. Argi tai ne šventvagiška?
Aš taip pat, kaip ir redakcijai paskambinusi vilkaviškietė, norėčiau, kad mūsų miestas nuo ankstyvo pavasario pasipuoštų gėlių jūra. Jeigu visi žmonės savo miestą mylėtų ir jį puoselėtų kaip ši nuolatinė laikraščio skaitytoja, Vilkaviškis tikrai skendėtų gėlėse.
Gal daugeliui atrodė, kad tik po straipsnio išspausdinimo puolėme sodinti mieste gėles. Iš tiesų taip nėra.
Juk viskam – savas laikas, paprasčiausiai turėkime kantrybės.
Vilija ŽEBRAUSKIENĖ
UAB Vilkaviškio komunalinio ūkio meistrė
Pasigedome aktyviausių
Sąjūdžio organizatorių
Po gražiai organizuotos Lietuvos Sąjūdžio 20-mečio konferencijos jos vedėjas Artūras Simanavičius kalbėjo, kad tais 1988-aisiais buvo daug kalbėtojų, bet mažai juodadarbių, kurie atliko visus kasdieninius Sąjūdžio darbus. „Tekdavo man ir Algimantui Zeikui dirbti po 16 valandų per parą“, – sakė A.Simanavičius.
Klausydamas konferencijos dalyvių pranešimų, pasigedau salėje veidų tų, kurie buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Vilkaviškyje pradininkai. Neišgirdau ir jų vardų. Manau, kad į Sąjūdžio dvidešimtmečio konferenciją juos buvo galima pakviesti, įteikti bent po kuklią padėką.
Minėjime nedalyvavo vienas aktyviausių rajono Sąjūdžio organizatorių mokytojas Kostas Janulaitis, gydytojas Vidmantas Mickevičius.
Kaip vienas iš tų įvykių dalyvių, aš žinau, kad pirmame mitinge buvo įregistruota 14 asmenų grupė. Negalėčiau ir aš jų visų įvardyti, prisimenu aktyviausius: šviesios atminties mokytoją Dadurkevičių, A.Simanavičių, J.Janulaitį, L.Čeplevičių, V.Piečiukaitį, A.Bielskį, B.Pavlovienę, S.Vabalą, G.Jurkynienę, J.Jurkyną, N.Dambravienę, A.Zeikų. Aktyvūs talkininkai buvo broliai Dambravos.
Pirmieji Sąjūdžio grupės susirinkimai vyko vietinio radijo žurnalistės Birutės Pavlovienės darbo kambarėlyje, buvusio ryšių mazgo pastato palėpėje (virš dabartinio salono „Tarp gėlių“), po to – bibliotekoje. Sąjūdžio branduolį sudarė buvusios V.Vitkausko vidurinės mokyklos mokytojai. Jaučiau atsakomybę leisdamas mokykloje, kurios vadovu buvau, rengti nelegalios organizacijos susirinkimus. Nei Švietimo skyriaus, nei kitų rajono vadovų spaudimo nejaučiau. Tik tuometinės kompartijos rajono komiteto trečiasis sekretorius papriekaištavo, kad į mitingų organizavimą įtraukiami moksleiviai. Pirmasis sekretorius, pasikvietęs mane ir J.Jurkyną į partijos komitetą, prašė teikti informaciją apie tai, kas vyksta Sąjūdžio grupės viduje. Mes tai daryti atsisakėme. Juozas Jurkynas pokalbio turinį net išspausdino laikraštyje.
Konferencijoje kalbėjęs A.Anušauskas teigė, kad Sąjūdžio aktyvistai buvo sekami, KGB jiems užvedė bylas. Prisimenu, A.Simanavičiaus tuomet klausiau: „Kaip manai, ar už mūsų nugarų nestovi saugumo akys? Juk mūsų veikla neapsiribos vien trispalvės iškėlimu. Visi mintyse mąstome apie nepriklausomybę.“
Šiandien, žvelgiant į tą laikotarpį tik šių dienų akimis, daug kas gali atrodyti keista ir naivu. Sąjūdžio grupėje dalyvavo daug buvusios kompartijos narių. Mes supratome, kad esame tik priedanga, – mūsų vietoje turėjo būti politiniai kaliniai ir tremtiniai, partizanai. Tačiau šie žmonės valdžiai būtų sukėlę šoką, galbūt imtasi represijų. Prisidengus M.Gorbačiovo persitvarkymo „glasnost“ vardu, buvo galima lengviau tiesti kelią į nepriklausomybę.
Keletas detalių dabar gali sukelti net nusistebėjimą. Prisimenu, pakalbintas į Sąjūdžio grupę vienas tremtinys atsakė: „Nepasitikiu, nes Sąjūdis sukurtas KGB tam, kad vėl mus išvežtų pas baltąsias meškas.“
Pirmajame mitinge (nežinau, kieno tai buvo idėja) buvo nutarta saugoti mikrofonus, kad prie jų nesiveržtų mitingo dalyviai ir neįvyktų provokacijų. Aš saugojau mikrofoną iš kairės pusės, Artūras Simanavičius – iš dešinės. Prie manęs prišoko vienas iš patriotiškai nusiteikusių jaunuolių. Jį ir grupelę kitų raminau: „Palaukite dar truputį. Ateis laikas ir jūs galėsite laisvai kalbėti. Dabar per aštrios kalbos gali pakenkti besiskleidžiančiam laisvės žiedui.“
Paliko įspūdį pirmoji rinkliava. Didžiulį maišą surinktų aukų nusinešę į S.Vabalo kabinetą paskleidėme ant stalo, kruopščiai suskaičiavome. Nijolė Dambravienė tapo Sąjūdžio „bankininke“. Jos asmeninėje sąskaitoje buvo kaupiamos lėšos dr. J.Basanavičiaus paminklui statyti.
Formuojant koordinacinę Sąjūdžio tarybą, į ją pasiūliau Rumokų bandymų stoties mokslininką Joną Mačį. Taip prasidėjo J.Mačio, vėliau – Kazimiero Baršausko vadovaujamo Sąjūdžio laikai. Prisimenu, kaip teko vesti antrąjį Sąjūdžio mitingą, kalbėti pirmajame Vasario 16-osios minėjime.
Kalbėdama konferencijoje Dalia Agota Karkienė parodė du Kybartuose išleistus ir iki šių dienų išlikusius Sąjūdžio leidinius. Ruošdami konferencijai parodą, pasigedome to laikotarpio eksponatų – leidinių, ženklelių, atsiminimų. Kviečiu visus, kas turi Sąjūdžio laikų relikvijų, perduoti jas Krašto muziejui.
Konferencijos metu scenoje kabėjusi trispalvė – irgi eksponatas. Išsaugota tarp senų durų lentų, nors ir skylėta, vėliava sulaukė laisvės ryto. Džiaukimės ir didžiuokimės išgyvenę tokius nuostabius 1988–1990 metus.
Antanas ŽILINSKAS
Buvęs Sąjūdžio rajono
iniciatyvinės grupės narys
Iš kur Sąjūdžio minėjime vėliava su skyle?
Birutė NENĖNIENĖ
Iš muziejaus fondų
Nublukusi, su skyle raudonoje audinio juostoje trispalvė vėliava buvo pastatyta ant Vilkaviškio kultūros rūmų scenos Sąjūdžio 20-mečio minėjimo metu. Renginio vedėjas, Sąjūdžio kūrimo Vilkaviškyje aktyvistas Artūras Simanavičius paaiškino, jog scenoje pastatyta vėliava istorinė, nes ji buvo nešta pirmajame Sąjūdžio mitinge Vilkaviškyje. Vieni salėje buvę šią frazę praleido pro ausis, kiti nugirdo ne taip, o renginyje nebuvusius žmones pasiekė su pasibaisėjimu perteikiama informacija, kaip negerbiamas, net išniekintas valstybės simbolis.
Ne viską apie vėliavos istoriją pasakė ir renginio vedėjas. Kad šventas simbolis ir graži idėja neliktų apipinta gandais, teko paieškoti žmonių, kurie žino jos atsiradimo kelią ir visą tiesą apie vėliavą.
Į Sąjūdžio 20-mečio minėjimą, kuris vyko gegužės 24 dieną, vėliava buvo atnešta iš Vilkaviškio krašto muziejaus fondų. Į muziejų ją Gabrielei Karalienei perdavė vilkaviškietis Ričardas Matijošaitis.
Būdavo keliama tėviškėje
Jau nelikę nei Užbalių kaimo sodybų, nei gražaus Matijošaičių beržynėlio, tik augančių liepų linija primena čia buvus sodybą. Maždaug prieš dvidešimt metų nugriautos tėviškės vietoje sodą ir medžių pasodino ūkininkauti pradėjęs Ričardas Matijošaitis. Gimtojo kaimo laukų ramybės ir paukštelių čiulbėjimo apsupti leidomės į praeitį.
Ričardo tėvų, Juozo ir Julijanos Matijošaičių, sodyba kaime buvo viena didžiausių. Po pavasario sėjos prieš vasaros darbymetį į ją rinkdavosi šio ir aplinkinių kaimų šeimos, jauni vyrai ir moterys su vaikais į vakarėlius. Savi artistai vaidindavo, groti pasikviesdavo netgi ulonų orkestrą iš Vilkaviškio kareivinių. Kiek leidžia prisiminti atgiję vaikystės įspūdžiai, rodos, 1935-aisiais, mama specialiai tokiam renginiui pasiuvo tautinę vėliavą. Ji buvo įkelta į aukštą beržą ir iš tolo plevėsavo ne vieną kartą. Kai nuo 1950 metų lietuviška tautinė vėliava buvo uždrausta, Ričardas su savo tėte ją paslėpė, užkaldami tarp trobos nenaudojamų dvigubų lentų durų. Tėtė mirė 1983 metais. Vėliau, griaunant namus, Ričardas ją paėmė iš tėviškės slaptavietės ir saugojo pats. Apie vėliavą žinojo tik artimiausi žmonės. Taip atėjo 1988-ieji.
Tapo Sąjūdžio relikvija
Prieš pirmąjį Vilkaviškyje vykusį Sąjūdžio mitingą (rugpjūčio mėnesio pabaigoje) vienas iš šio judėjimo dalyvių mokytojas Leonas Čeplevičius prisiminė Ričardo išsaugotą vėliavą. Tada dar visi buvo pilni baimių. Likus porai dienų iki mitingo, L.Čeplevičius parsinešė vėliavą į savo namus, su žmona ją išskalbė ir pamatė, kad spalvos dar labai gražios, ypač ryški žalia. Vėliavą išlygino, suadė. Tačiau tarpusavyje ir su kitais pasitarę nusprendė didžiosios skylės nesusiūti – tegul būnąs autentiškas istorijos priminimas. R.Matijošaitis prisimena, jog tėtė buvo sakęs, kad tą skylę galėjusi palikti sprogmens skeveldra, kai karo pabaigoje frontui einant šeimos daiktai buvo sunešti į slėptuvę.
Mitingo dieną iniciatyvinės grupės nariai tarėsi, kad vėliavą turėtų nešti R.Matijošaitis arba L.Čeplevičius. R.Matijošaitis sakė neišdrįsęs, nes nemanęs esąs vertas tokios garbės, o L.Čeplevičius norėjo filmuoti ir fotografuoti. Tada vėliavą į mitingą atnešti sutiko mokytojas Petras Anskaitis. Nuo to laiko vėliava pripažinta relikvine Sąjūdžio vėliava. Su ja spalio mėnesį Vilkaviškio rajono delegatai buvo ne tik išlydėti į Sąjūdžio suvažiavimą – vėliavą jie vežėsi ir į šį istorinį renginį. „Tai neužmirštama, nepakartojama“, – sakė L.Čeplevičius.
1988 metų lapkričio 6 dieną dabartinėje J.Basanavičiaus aikštėje pirmąkart buvo iškelta trispalvė vėliava. Iš pradžių Sąjūdžio aktyvas norėjo iškelti relikvinę vėliavą, bet po to apsisprendė – naujais laikais teplevėsuoja nauja. Ją iškelti buvo pakviestas Ričardas Matijošaitis ir keli buvę tremtiniai. Šie faktai nebuvo paskelbti nei tuometinėje spaudoje, nei apie tai viešai pasakojama – dar buvome nedrąsūs, dairėmės į šalis su nepasitikėjimu.
Straipsnis „Pavasaris Vilkaviškyje niūrus ir pilkas, arba ko Jonas pavydi Vincui“ („Santaka“, Nr. 58) sukėlė minčių. Mane stebina skaitytojų nežinojimas, dėl ko mūsų miestas niūrus ir pilkas. Lengviausia kritikuoti, nesigilinant į esmę. Tikriausia žmonės keliasi vėlai ir tiesiog nepastebi, kaip žaliuojantys laukai, kiemai dar būna pasipuošę šalnų rūbu.
Mūsų įmonė nėra turtinga ir neturi tiek pinigų, kad kas kelinta diena galėtume keisti nušalusias gėles, kurių reikia net ne kelių dešimčių.
Aš taip pat myliu Vilkaviškį ir jau daugelį metų jį puošiu. Tačiau man be galo skaudu, kai ryte eidama į darbą pamatau, kad gėlių daigeliai sutrypti ar nušalę. Juk tai – ir mano įdėto darbo, širdies dalelė. Kita vertus, ir didelė prabanga, kai į tą pačią vietą augalus reikia sodinti keletą kartų.
Kasmet miesto centre pasodintų gėlių pasigendame ir po puikių švenčių – Motinos ar Tėvo dienos. Ne kas kitas, o miesto gyventojai „pasiskolina“ gėlių iš mūsų gėlynų ir nuveža jas pasodinti ant savo artimųjų kapų. Argi tai ne šventvagiška?
Aš taip pat, kaip ir redakcijai paskambinusi vilkaviškietė, norėčiau, kad mūsų miestas nuo ankstyvo pavasario pasipuoštų gėlių jūra. Jeigu visi žmonės savo miestą mylėtų ir jį puoselėtų kaip ši nuolatinė laikraščio skaitytoja, Vilkaviškis tikrai skendėtų gėlėse.
Gal daugeliui atrodė, kad tik po straipsnio išspausdinimo puolėme sodinti mieste gėles. Iš tiesų taip nėra.
Juk viskam – savas laikas, paprasčiausiai turėkime kantrybės.
Vilija ŽEBRAUSKIENĖ
UAB Vilkaviškio komunalinio ūkio meistrė
Po gražiai organizuotos Lietuvos Sąjūdžio 20-mečio konferencijos jos vedėjas Artūras Simanavičius kalbėjo, kad tais 1988-aisiais buvo daug kalbėtojų, bet mažai juodadarbių, kurie atliko visus kasdieninius Sąjūdžio darbus. „Tekdavo man ir Algimantui Zeikui dirbti po 16 valandų per parą“, – sakė A.Simanavičius.
Klausydamas konferencijos dalyvių pranešimų, pasigedau salėje veidų tų, kurie buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Vilkaviškyje pradininkai. Neišgirdau ir jų vardų. Manau, kad į Sąjūdžio dvidešimtmečio konferenciją juos buvo galima pakviesti, įteikti bent po kuklią padėką.
Minėjime nedalyvavo vienas aktyviausių rajono Sąjūdžio organizatorių mokytojas Kostas Janulaitis, gydytojas Vidmantas Mickevičius.
Kaip vienas iš tų įvykių dalyvių, aš žinau, kad pirmame mitinge buvo įregistruota 14 asmenų grupė. Negalėčiau ir aš jų visų įvardyti, prisimenu aktyviausius: šviesios atminties mokytoją Dadurkevičių, A.Simanavičių, J.Janulaitį, L.Čeplevičių, V.Piečiukaitį, A.Bielskį, B.Pavlovienę, S.Vabalą, G.Jurkynienę, J.Jurkyną, N.Dambravienę, A.Zeikų. Aktyvūs talkininkai buvo broliai Dambravos.
Pirmieji Sąjūdžio grupės susirinkimai vyko vietinio radijo žurnalistės Birutės Pavlovienės darbo kambarėlyje, buvusio ryšių mazgo pastato palėpėje (virš dabartinio salono „Tarp gėlių“), po to – bibliotekoje. Sąjūdžio branduolį sudarė buvusios V.Vitkausko vidurinės mokyklos mokytojai. Jaučiau atsakomybę leisdamas mokykloje, kurios vadovu buvau, rengti nelegalios organizacijos susirinkimus. Nei Švietimo skyriaus, nei kitų rajono vadovų spaudimo nejaučiau. Tik tuometinės kompartijos rajono komiteto trečiasis sekretorius papriekaištavo, kad į mitingų organizavimą įtraukiami moksleiviai. Pirmasis sekretorius, pasikvietęs mane ir J.Jurkyną į partijos komitetą, prašė teikti informaciją apie tai, kas vyksta Sąjūdžio grupės viduje. Mes tai daryti atsisakėme. Juozas Jurkynas pokalbio turinį net išspausdino laikraštyje.
Konferencijoje kalbėjęs A.Anušauskas teigė, kad Sąjūdžio aktyvistai buvo sekami, KGB jiems užvedė bylas. Prisimenu, A.Simanavičiaus tuomet klausiau: „Kaip manai, ar už mūsų nugarų nestovi saugumo akys? Juk mūsų veikla neapsiribos vien trispalvės iškėlimu. Visi mintyse mąstome apie nepriklausomybę.“
Šiandien, žvelgiant į tą laikotarpį tik šių dienų akimis, daug kas gali atrodyti keista ir naivu. Sąjūdžio grupėje dalyvavo daug buvusios kompartijos narių. Mes supratome, kad esame tik priedanga, – mūsų vietoje turėjo būti politiniai kaliniai ir tremtiniai, partizanai. Tačiau šie žmonės valdžiai būtų sukėlę šoką, galbūt imtasi represijų. Prisidengus M.Gorbačiovo persitvarkymo „glasnost“ vardu, buvo galima lengviau tiesti kelią į nepriklausomybę.
Keletas detalių dabar gali sukelti net nusistebėjimą. Prisimenu, pakalbintas į Sąjūdžio grupę vienas tremtinys atsakė: „Nepasitikiu, nes Sąjūdis sukurtas KGB tam, kad vėl mus išvežtų pas baltąsias meškas.“
Pirmajame mitinge (nežinau, kieno tai buvo idėja) buvo nutarta saugoti mikrofonus, kad prie jų nesiveržtų mitingo dalyviai ir neįvyktų provokacijų. Aš saugojau mikrofoną iš kairės pusės, Artūras Simanavičius – iš dešinės. Prie manęs prišoko vienas iš patriotiškai nusiteikusių jaunuolių. Jį ir grupelę kitų raminau: „Palaukite dar truputį. Ateis laikas ir jūs galėsite laisvai kalbėti. Dabar per aštrios kalbos gali pakenkti besiskleidžiančiam laisvės žiedui.“
Paliko įspūdį pirmoji rinkliava. Didžiulį maišą surinktų aukų nusinešę į S.Vabalo kabinetą paskleidėme ant stalo, kruopščiai suskaičiavome. Nijolė Dambravienė tapo Sąjūdžio „bankininke“. Jos asmeninėje sąskaitoje buvo kaupiamos lėšos dr. J.Basanavičiaus paminklui statyti.
Formuojant koordinacinę Sąjūdžio tarybą, į ją pasiūliau Rumokų bandymų stoties mokslininką Joną Mačį. Taip prasidėjo J.Mačio, vėliau – Kazimiero Baršausko vadovaujamo Sąjūdžio laikai. Prisimenu, kaip teko vesti antrąjį Sąjūdžio mitingą, kalbėti pirmajame Vasario 16-osios minėjime.
Kalbėdama konferencijoje Dalia Agota Karkienė parodė du Kybartuose išleistus ir iki šių dienų išlikusius Sąjūdžio leidinius. Ruošdami konferencijai parodą, pasigedome to laikotarpio eksponatų – leidinių, ženklelių, atsiminimų. Kviečiu visus, kas turi Sąjūdžio laikų relikvijų, perduoti jas Krašto muziejui.
Konferencijos metu scenoje kabėjusi trispalvė – irgi eksponatas. Išsaugota tarp senų durų lentų, nors ir skylėta, vėliava sulaukė laisvės ryto. Džiaukimės ir didžiuokimės išgyvenę tokius nuostabius 1988–1990 metus.
Antanas ŽILINSKAS
Buvęs Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės narys
Birutė NENĖNIENĖ
Nublukusi, su skyle raudonoje audinio juostoje trispalvė vėliava buvo pastatyta ant Vilkaviškio kultūros rūmų scenos Sąjūdžio 20-mečio minėjimo metu. Renginio vedėjas, Sąjūdžio kūrimo Vilkaviškyje aktyvistas Artūras Simanavičius paaiškino, jog scenoje pastatyta vėliava istorinė, nes ji buvo nešta pirmajame Sąjūdžio mitinge Vilkaviškyje. Vieni salėje buvę šią frazę praleido pro ausis, kiti nugirdo ne taip, o renginyje nebuvusius žmones pasiekė su pasibaisėjimu perteikiama informacija, kaip negerbiamas, net išniekintas valstybės simbolis.
Ne viską apie vėliavos istoriją pasakė ir renginio vedėjas. Kad šventas simbolis ir graži idėja neliktų apipinta gandais, teko paieškoti žmonių, kurie žino jos atsiradimo kelią ir visą tiesą apie vėliavą.
Į Sąjūdžio 20-mečio minėjimą, kuris vyko gegužės 24 dieną, vėliava buvo atnešta iš Vilkaviškio krašto muziejaus fondų. Į muziejų ją Gabrielei Karalienei perdavė vilkaviškietis Ričardas Matijošaitis.
Jau nelikę nei Užbalių kaimo sodybų, nei gražaus Matijošaičių beržynėlio, tik augančių liepų linija primena čia buvus sodybą. Maždaug prieš dvidešimt metų nugriautos tėviškės vietoje sodą ir medžių pasodino ūkininkauti pradėjęs Ričardas Matijošaitis. Gimtojo kaimo laukų ramybės ir paukštelių čiulbėjimo apsupti leidomės į praeitį.
Ričardo tėvų, Juozo ir Julijanos Matijošaičių, sodyba kaime buvo viena didžiausių. Po pavasario sėjos prieš vasaros darbymetį į ją rinkdavosi šio ir aplinkinių kaimų šeimos, jauni vyrai ir moterys su vaikais į vakarėlius. Savi artistai vaidindavo, groti pasikviesdavo netgi ulonų orkestrą iš Vilkaviškio kareivinių. Kiek leidžia prisiminti atgiję vaikystės įspūdžiai, rodos, 1935-aisiais, mama specialiai tokiam renginiui pasiuvo tautinę vėliavą. Ji buvo įkelta į aukštą beržą ir iš tolo plevėsavo ne vieną kartą. Kai nuo 1950 metų lietuviška tautinė vėliava buvo uždrausta, Ričardas su savo tėte ją paslėpė, užkaldami tarp trobos nenaudojamų dvigubų lentų durų. Tėtė mirė 1983 metais. Vėliau, griaunant namus, Ričardas ją paėmė iš tėviškės slaptavietės ir saugojo pats. Apie vėliavą žinojo tik artimiausi žmonės. Taip atėjo 1988-ieji.
Prieš pirmąjį Vilkaviškyje vykusį Sąjūdžio mitingą (rugpjūčio mėnesio pabaigoje) vienas iš šio judėjimo dalyvių mokytojas Leonas Čeplevičius prisiminė Ričardo išsaugotą vėliavą. Tada dar visi buvo pilni baimių. Likus porai dienų iki mitingo, L.Čeplevičius parsinešė vėliavą į savo namus, su žmona ją išskalbė ir pamatė, kad spalvos dar labai gražios, ypač ryški žalia. Vėliavą išlygino, suadė. Tačiau tarpusavyje ir su kitais pasitarę nusprendė didžiosios skylės nesusiūti – tegul būnąs autentiškas istorijos priminimas. R.Matijošaitis prisimena, jog tėtė buvo sakęs, kad tą skylę galėjusi palikti sprogmens skeveldra, kai karo pabaigoje frontui einant šeimos daiktai buvo sunešti į slėptuvę.
Mitingo dieną iniciatyvinės grupės nariai tarėsi, kad vėliavą turėtų nešti R.Matijošaitis arba L.Čeplevičius. R.Matijošaitis sakė neišdrįsęs, nes nemanęs esąs vertas tokios garbės, o L.Čeplevičius norėjo filmuoti ir fotografuoti. Tada vėliavą į mitingą atnešti sutiko mokytojas Petras Anskaitis. Nuo to laiko vėliava pripažinta relikvine Sąjūdžio vėliava. Su ja spalio mėnesį Vilkaviškio rajono delegatai buvo ne tik išlydėti į Sąjūdžio suvažiavimą – vėliavą jie vežėsi ir į šį istorinį renginį. „Tai neužmirštama, nepakartojama“, – sakė L.Čeplevičius.
1988 metų lapkričio 6 dieną dabartinėje J.Basanavičiaus aikštėje pirmąkart buvo iškelta trispalvė vėliava. Iš pradžių Sąjūdžio aktyvas norėjo iškelti relikvinę vėliavą, bet po to apsisprendė – naujais laikais teplevėsuoja nauja. Ją iškelti buvo pakviestas Ričardas Matijošaitis ir keli buvę tremtiniai. Šie faktai nebuvo paskelbti nei tuometinėje spaudoje, nei apie tai viešai pasakojama – dar buvome nedrąsūs, dairėmės į šalis su nepasitikėjimu.
Publikuota: 2008-06-03 09:23:29
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|