Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-05-26 16:25

---

V.Krunglevičius sakė, kad Pensininkų partijai politinės pažiūros kol kas nerūpi.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Tikriausiai nedaugelis skaitytojų žino, kad Vilkaviškyje prieš trejetą mėnesių įsisteigė Pensininkų partija. Jai vadovauja aktyvus vilkaviškietis Valentinas KRUNGLEVIČIUS, kuris sutiko papasakoti apie rajone besikuriančią naują politinę jėgą.

– Sakykite, kaip gimė idėja įkurti Pensininkų partiją?

– Idėja įkurti partiją kilo dėl to, kad šiuo metu pensininkų Lietuvoje yra kone milijonas, tačiau mūsų teisių niekas negina. Nors kitose partijose ir yra pensininkų, bet jie savo balso neturi. Todėl ir nutarėme parodyti, kad mes dar esame naudingi žmonės – su didele gyvenimo patirtimi, daug ką Lietuvoje savo rankomis sukūrę, tačiau jaučiamės palikti už borto. Mūsų partijoje yra daug buvusių puikių įvairių sričių specialistų, kurių patarimai ir parama gali būti labai naudinga.

– Kada susikūrė ši partija?

– Lietuvoje pensininkų partija įkurta praeitais metais, Vilkaviškyje susibūrėme tik šiemet, vasario mėnesį. Pradžioje buvome dvidešimt žmonių, dabar jau kuriasi grupės įvairiose rajono vietovėse: Vištytyje, Pilviškiuose, Karkliniuose. Ruošiamės susitikti su kybartiečiais ir kitų rajono vietovių žmonėmis.

– Prieš mūsų pokalbį tarp organizatorių paminėjote ir pavardes žmonių, kurie dar nėra pensininkai.

– Esame nusprendę į partiją priimti visus norinčius ir pritariančius mūsų idėjoms. Ir visai nesvarbu, kokio amžiaus žmogus būtų. Tegul ateina pas mus ne tik esami, bet ir būsimieji pensininkai. Juk mes ne amžini, kažkada išeisime, todėl turime galvoti ir apie pamainą.

– Vadinasi, į Pensininkų partiją gali stoti net ir aštuoniolikmečiai?

– Kodėl gi ne? Įstatuose parašyta, kad būtent nuo aštuoniolikos metų žmonės priimami į mūsų partiją.

– Artėja Seimo rinkimai. Ar Pensininkų partija spės jiems pasirengti?

– Mūsų tikslas, kaip ir visų politinių partijų, – turėti savo atstovus Seime. Jau esame sudarę kandidatų į Seimo narius sąrašą, aktyviai ruošiamės rinkimams.

– Gal ir vienmandatėje apygardoje matysime Pensininkų partijos atstovą iš mūsų rajono?

– Manau, kad ne. O bendrame partijos sąraše vilkaviškiečių bus.

– Su kokiomis mintimis einate į būsimus rinkimus?

– Mus piktina šiuo metu veikiančio pensijų įstatymo netobulumas. Įstatymą reikia taisyti. Štai Vyriausybės nutarime sakoma, kad nebus įskaitomi žmonių uždarbiai, gauti iki 1994 metų. Vadinasi, tie žmonės, kurie kitais metais išeis į pensiją ir kurie nuo 1990 metų turėjo tenkintis, pavyzdžiui, tik minimalia mėnesio alga, gaus labai mažą pensiją. Mes siūlome kitokią, žmonėms daug naudingesnę, pensijos skaičiavimo metodiką.

Mums rūpi ir dar vienas neišspręstas klausimas. Štai gyvena du pensininkai, ir vienas jų numiršta. Likusiam žmogui, kuriam papildomai paskiriama tik 75 litų našlio pensija, buto išlaikymo išlaidos tampa nebepakeliamos. Iš 600 litų pensijos išlaikyti dviejų kambarių butą tikrai neįmanoma. Mes siūlome žmogui skirti nors pusę buvusios sutuoktinio pensijos.

– Kažkas tikriausiai pasakytų, kad tokiu atveju žmogus tegul kraustosi į mažesnį butą.

– Manau, kad neteisinga būtų versti žmogų išsikraustyti iš buto, kuriame jis visą gyvenimą nugyveno, užaugino vaikus, paseno. Kita vertus – ir nėra tų mažų butų

– Sakykite, kodėl, būdamas pensininkas, užuot ramiai ilsėjęsis nusprendėte veltis į politiką?

– Matote, pensininkai paprastai susitinka ant suoliuko, politikuoja, kalba apie svarbiausius gyvenimo ir politikos įvykius. Štai ir pagalvojau: o kodėl tos kalbos ir turi likti tik „ant suoliuko“? Reikia išeiti į visuomenę ir pradėti kalbėti apie mūsų, pensininkų, problemas. Garsiai pasakyti, kad mes nesame kažkokia atskirtųjų kasta. Tuo labiau kad ta kasta labai didelė. O jeigu dar prisijungs prie mūsų ir neįgaliųjų žmonių atstovai, būsime tikrai galinga jėga.

– Papasakokite skaitytojams apie save.

– Esu kilęs iš Prienų, Vilkaviškyje gyvenu nuo 1974 metų. 39-erius metus dirbau statybininku inžinieriumi. Vilkaviškyje mane daug kas pažįsta. Esu „Rudenėlio“ klubo narys, dalyvauju dramos ratelyje, dainuoju ansamblyje. Esu aktyvus žmogus. Per tą savo aktyvumą įklimpau ir į politiką. Mano žmona jau mirusi, vaikai suaugę, išsibarstę po pasaulį. O kai gyveni vienas, iš neturėjimo ką veikti ir kyla visokių minčių.

– Kas tas branduolys, apie kurį sukasi visa partijos veikla?

– Esame išsirinkę valdybą, turime nemažai aktyvių žmonių, kurie viskuo rūpinasi. Tai Algis Pranckevičius – mano pavaduotojas, Jurgis Tekorius, Sofija Vidžiūnienė, Marija Lingienė, Sigitas Žemaitaitis, kiti. Reikalų daug, nes, kaip minėjau, dar tik kuriamės. Todėl noriu pakviesti prisijungti prie mūsų visus, kurie neabejingi savo būčiai ir tolimesniam gyvenimui, kurie turi energijos, jėgų, minčių, o svarbiausia – noro ką nors nuveikti. Svarbiausia sąlyga stojant į partiją – kad tarybiniais laikais žmogus nebūtų bendradarbiavęs su specialiosiomis struktūromis.

Susidomėjusieji Pensininkų partija gali paskambinti man telefonu (8 342) 53 622.

– Sakykite, kokios pakraipos ši partija?

– Mes kol kas nesidairome į jokią pusę – nei į kairę, nei į dešinę. Turime savo programą, kuri skiriasi nuo visų kitų partijų. Jeigu pateksime į Seimą, tada ir žiūrėsime, kas pritaria mūsų programai ir su kuo mums pakeliui. Pirmiausiai mums rūpi pensininkų problemos, o ne politinės pakraipos.

– Tačiau natūralu, kad į partiją susiburs įvairių pažiūrų žmonių – ir kairiųjų, ir dešiniųjų, ir centristų. Ar tikite, kad pavyks su visais sutarti?

– Be abejo, partijoje bus įvairių žmonių. Bet esu įsitikinęs, kad dialogo būdu galima viską suderinti. Susėdę prie stalo ir didžiausi priešai susitaria. Svarbiausia – kalbėtis, įsiklausyti į visų nuomones. Norint priimti bendrą sprendimą, reikia daryti kompromisus: vienas vieną kamputį „nuima“, kitas – kitą, aš – trečią, ir lieka kažkas visiems priimtino.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---