|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Jonas Juškevičius fotografijai atidavė penkis gyvenimo dešimtmečius.
Domanto UMBRASO nuotr.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų. Šįkart su LRT.lt bendradarbiaujanti vilkaviškietė aktorė Aistė Diržiūtė kalbino savo kraštietį, visiems gerai žinomą Vilkaviškio kultūros centro fotografą, fotografijos būrelio vadovą Joną JUŠKEVIČIŲ.
– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo fotografija?
– Reikėtų sugrįžti penkiasdešimt metų atgal. Viskas prasidėjo dar mokykloje, lankiau Virbalio vidurinę. Kai buvau 7-oje klasėje, tėvai man nupirko akordeoną, norėjo, kad būčiau „muzikos žmogus“. Groti išmokau, dar ir dabar galiu keturis kūrinius pagroti, nors natų nepažįstu. Vis dėlto rimčiau muzikos nesimokiau. Mane labiau domino fotografija, buvo smalsu suprasti, kaip atsiranda nuotrauka. Mokykloje buvo toks mokytojas, fotografas Inkrata. Jis kartais mus pasiimdavo kartu padirbėti. Važiuodavome į Vilkaviškio santuokų rūmus, fotografuodavome daug vestuvių. Dabar tiek net nebūna. Pamenu, vieną kartą buvo 52-ejos vestuvės per dieną, pradėjome 11 val. ryto ir baigėme po vidurnakčio. Buvome 6–8 jaunuoliai, kurie padėdavo jam fotografuoti. Inkrata nupirkdavo gabalą daktariškos dešros, batonų, pavalgydavome visi greitai, ir vėl į darbus. Dirbome daug, bet man labai patiko.
Baigęs vidurinę mokyklą įstojau mokytis fotografijos Vilniaus politechnikume (dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija). Tada paėmė į armiją, tarnybą atlikau Kaliningrado srityje, o einant antriems metams tapau divizijos fotografu. Studijas baigiau 1973 m. ir pradėjau dirbti Vilkaviškyje.
– Kuo fotografija jus taip sužavėjo ir iki šiol nepaleidžia?
– Fotografiją įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Be to, man sekėsi. Dabar skaitmeniniame aparate gali pasižiūrėti ir, jei nepatiko, ištrinti. O anksčiau – padarai 36 kadrus, iš jų 2 geri, o kas tada? O aš gerai jausdavau ekspoziciją, išlaikymą, diafragmą, man sekėsi.
Dabar manau, kad aš tą fotografijos skiepuką gavau iš pirmojo mokytojo. Buvo sunku, reikėjo kibirais nešti vandenį į antrą aukštą, tada praplauti nuotraukas, nešti vandenį atgal, tada vėl į antrą aukštą... Bet mokytojas mus mylėjo, kaip ir aš vaikus. Jis mane išmokė ne tik fotografijos, bet ir kaip giliau panerti po vandeniu. Jo dėka ne metrą, o penkis metrus nunerdavau. Daug ko išmokė. Ko gero, jo dėka manyje susiformavo tam tikri dalykai. Ir galbūt vaikai manyje tai įžvelgia.
– Jūs pats jau 30 metų esate mokytojas. Tiek metų vadovaujate būreliui ir mokote vaikus fotografuoti ir filmuoti. Kaip manote, kokia jūsų būrelio populiarumo paslaptis?
– Turėtumėte vaikų klausti. Turbūt reikia būti lygiam su vaikais ir artimai bendrauti, rasti bendrą kalbą. Aš nedarau vaikų vunderkindais ir neverčiu jų tapti fotografais. Vaikus mokau ne tik fotografijos. Man svarbiausia, kad jie nenueitų blogais keliais. Duodu jiems užimtumą ir laisvę. Studijoje suteikiu jiems erdvę bendrauti, draugauti. Žinoma, mokau juos teorijos, paaiškinu apie apšvietimą, kompoziciją, kaip elgtis su fotoaparatu. Yra mokinių, kurie lanko 7–8 metus, yra ir tokių, kur tik pusę metų. Fotografijai reikia kantrybės, ypač anksčiau reikėjo, kai buvo tik juostiniai fotoaparatai. Nors aš džiaugiuosi, kad įžengiau į šitą skaitmeninį amžių ir kad teko paragauti šito pyrago. Anksčiau vieną dieną fotografuoji, kitą – ryškini, trečią – darai nuotraukas, ketvirtą – aptari. Jei būrelis vyksta vieną kartą per savaitę, lauksi mėnesį, kad sužinotum, ką gero ar blogo padarei. O dabar skaitmeninis variantas – super. Mokymuisi nepakeičiamas dalykas. Fotografuoji ir iš karto matai rezultatą.
– Vieni iš jūsų žinomiausių mokinių yra Tomas Kauneckas, Tomas Bauras, Tomas Juškaitis, Tomas Juodaitis. Ar žmonės neklausia, kaip atsitiko, kad iš Vilkaviškio kilo tiek fotografų ir visi Tomai?
– Tomo vardas tuo metu, matyt, buvo madingas. Daug puikių mokinių buvo – ir Rimvydas, ir Evaldas. Apie 20 mokinių savo gyvenimą susiejo su fotografija. Sakiau, jog bus sunku, neišgyvensite iš fotografijos. Anksčiau buvo sakoma, kad fotografas – pirmas žmogus po kunigo, o dabar – tikrai ne. Dabar – visi vienaip ar kitaip fotografai.
– O kaip jūs atpažįstate talentą?
– Darbai parodo. Pafotografuoja ir matai, ar jis tos šakutės įsikabinęs gali laikytis, ar tuoj nupuls. Kauneckas, Juškaitis – ooo, kokie fotografai! Kauneckas buvo labai darbštus vaikas, pirmosios būrelio laidos ugdytinis. Jis buvo tas, kuris labai daug dirbo, o aš suteikiau tam visas sąlygas.
O Juškaitis visokių sumanymų turėdavo. Pamenu, kultūros centro salėje pakabino duris, ant jų atsigulė, kad pafotografuotų iš viršaus. Galvoju, šitiek pastangų įdeda, o ar bus rezultatas? Bet aš niekada nestabdžiau, visada žavėjausi jo užsidegimu, man labai patiko. Paskui studijavo fotografiją Anglijoje, dirbo garsenybių fotosesijose ir grįžo į Lietuvą. Dabar abu Tomai dirba po vienu stogu, vienas – reklamoje, kitas – vestuvėse.
– Ar dar ko pamokote savo buvusius mokinius?
– Aš iš jų mokausi. Pavyzdžiui, karantino metu organizavau būrelio nariams susitikimus internetu su Tomu Juškaičiu, Tomu Kaunecku. Dabartinis jaunimas kitu oru kvėpuoja, kitaip mato, kitokie jo reikalavimai.
– Su buvusiais mokiniais ryšį palaikote?
– Palaikau. Turėjome tokią tradiciją – kiekvieną vasarą, liepos mėnesį, susitikti su buvusiais mokiniais mano sodukyje. Atvažiuoja su palapinėmis, aš juos su kateriu ant slidžių patampau, vakare šašlykus kepame. Taip buvo kokius 5 metus iš eilės. Paskui ištiko pandemija. Po pandemijos dar nebuvome susitikę. Tikiuosi, kad pavyks atgaivinti tradiciją.
Ir su dabartiniais mokiniais palaikome ryšį, švenčiame gimtadienius, vaikai atvažiuoja į soduką. Žiemą studijoje vyksta mokslas, o vasarą susitinkame sode. Ne vieną kartą tėvai leido pasilikti ir per naktį – užsikuriame laužą, sėdime, kepame šašlykus, kalbamės.
– Jūs ne tik vadovaujate būreliui, bet ir pats fotografuojate. Nė vienas renginys neįsivaizduojamas be jūsų. Kaip visur spėjate?
– Kartais būna sunku, kai pasitaiko kelios pagret dienos renginių. Smagiausia būna, kai viskas baigta, kai atrenki nuotraukas, sutvarkai, įrašai, palieki pas budėtoją ir eini miegoti ramus. Aš stengiuosi nepalikti darbų kitai dienai. Kai man sako: „Labai gražios nuotraukos“, atsakau: „Tam, kad būtų gražios, reikia įdėti darbo.“
– Ką jums patinka fotografuoti?
– Fotografavimas – tai sustabdyta akimirka. Kažkada buvau surengęs peizažų parodą „Pasidžiaukime rudeniu“. O dar seniau buvau surengęs nespalvotų portretinio žanro nuotraukų parodėlę, ji ir Nidoje buvo, ir po Lietuvą važinėjo. O vėliau nebebuvo laiko kūrybai. Daug metų priklausiau Fotomenininkų sąjungai, o kai pradėjau mokyti vaikus, viską jiems atiduodu.
Man malonu girdėti, kai po renginio padėkoja. Niekada to neprašiau, niekam nieko niekada nesakiau ir nebuvau tam reiklus, bet širdžiai malonu, kai išvardina visus rėmėjus, apšvietėjus, garso operatorius ir padėkoja fotografui. Fotografai dažnai būna užkulisiuose, nepastebimi, tik jų darbai lieka. Neimu honorarų, kai deda nuotrauką į spaudą, man nereikia, kad mano pavardę minėtų, bet tas „ačiū“ – labai brangu.
– Pokalbyje minėjote ne tik fotografiją, bet ir kitą hobį.
– Vanduo – mano silpnybė. Aš pagal Zodiako ženklą Vandenis, matyt, dėl to. Maždaug prieš 14 metų pamačiau, kaip vienas, kitas ant slidžių per ežerą varo, tada paprašė nufotografuoti, nufilmuoti. Žiūrėjau ir galvojau, kad įdomu būtų ir man pabandyti. Įsigijau nedidelį laivelį, pradėjau ir apsirgau ta liga. Dabar jau didesnį laivelį turiu. Susėda vaikai ant tokio didelio fotelio, patampau juos po ežerą.
Daug vaikų išmokiau čiuožti ant dviejų slidžių. Bet vieną vasarą ateina Tomas Juškaitis ir pareiškia: „Vadovėli, varysim ant vienos.“ Sakau, ką tu čia paistai? Tu dar nė ant dviejų nemoki. O jis man: „Patraukit!“ Žiūriu, numeta vieną slidę ir čiuožia – man net stalčius atsidaro. Vaikai man iš karto: „Neisim į būrelį, jei nesimokysit.“ Mačiau, kad juokauja, bet galvoju – kodėl nepabandyti? Aišku, iš pirmo karto nepavyko, griuvau, bet paskui pavyko.
– Kiek dar laiko planuojate mokytojauti?
– Dar dvejus metus – tikrai, nes vaikams pažadėjau. O paskui – kaip Dievas duos. Nuo fotografijos nebėgau ir nebėgsiu, tie 50 metų fotografijoje, 30 metų būrelyje ir 20 metų filmuojant man prabėgo labai greitai, nenusibodo ir, tikiu, niekada nenusibos.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų. Šįkart su LRT.lt bendradarbiaujanti vilkaviškietė aktorė Aistė Diržiūtė kalbino savo kraštietį, visiems gerai žinomą Vilkaviškio kultūros centro fotografą, fotografijos būrelio vadovą Joną JUŠKEVIČIŲ. |
– Reikėtų sugrįžti penkiasdešimt metų atgal. Viskas prasidėjo dar mokykloje, lankiau Virbalio vidurinę. Kai buvau 7-oje klasėje, tėvai man nupirko akordeoną, norėjo, kad būčiau „muzikos žmogus“. Groti išmokau, dar ir dabar galiu keturis kūrinius pagroti, nors natų nepažįstu. Vis dėlto rimčiau muzikos nesimokiau. Mane labiau domino fotografija, buvo smalsu suprasti, kaip atsiranda nuotrauka. Mokykloje buvo toks mokytojas, fotografas Inkrata. Jis kartais mus pasiimdavo kartu padirbėti. Važiuodavome į Vilkaviškio santuokų rūmus, fotografuodavome daug vestuvių. Dabar tiek net nebūna. Pamenu, vieną kartą buvo 52-ejos vestuvės per dieną, pradėjome 11 val. ryto ir baigėme po vidurnakčio. Buvome 6–8 jaunuoliai, kurie padėdavo jam fotografuoti. Inkrata nupirkdavo gabalą daktariškos dešros, batonų, pavalgydavome visi greitai, ir vėl į darbus. Dirbome daug, bet man labai patiko.
Baigęs vidurinę mokyklą įstojau mokytis fotografijos Vilniaus politechnikume (dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija). Tada paėmė į armiją, tarnybą atlikau Kaliningrado srityje, o einant antriems metams tapau divizijos fotografu. Studijas baigiau 1973 m. ir pradėjau dirbti Vilkaviškyje.
– Fotografiją įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Be to, man sekėsi. Dabar skaitmeniniame aparate gali pasižiūrėti ir, jei nepatiko, ištrinti. O anksčiau – padarai 36 kadrus, iš jų 2 geri, o kas tada? O aš gerai jausdavau ekspoziciją, išlaikymą, diafragmą, man sekėsi.
Dabar manau, kad aš tą fotografijos skiepuką gavau iš pirmojo mokytojo. Buvo sunku, reikėjo kibirais nešti vandenį į antrą aukštą, tada praplauti nuotraukas, nešti vandenį atgal, tada vėl į antrą aukštą... Bet mokytojas mus mylėjo, kaip ir aš vaikus. Jis mane išmokė ne tik fotografijos, bet ir kaip giliau panerti po vandeniu. Jo dėka ne metrą, o penkis metrus nunerdavau. Daug ko išmokė. Ko gero, jo dėka manyje susiformavo tam tikri dalykai. Ir galbūt vaikai manyje tai įžvelgia.
– Turėtumėte vaikų klausti. Turbūt reikia būti lygiam su vaikais ir artimai bendrauti, rasti bendrą kalbą. Aš nedarau vaikų vunderkindais ir neverčiu jų tapti fotografais. Vaikus mokau ne tik fotografijos. Man svarbiausia, kad jie nenueitų blogais keliais. Duodu jiems užimtumą ir laisvę. Studijoje suteikiu jiems erdvę bendrauti, draugauti. Žinoma, mokau juos teorijos, paaiškinu apie apšvietimą, kompoziciją, kaip elgtis su fotoaparatu. Yra mokinių, kurie lanko 7–8 metus, yra ir tokių, kur tik pusę metų. Fotografijai reikia kantrybės, ypač anksčiau reikėjo, kai buvo tik juostiniai fotoaparatai. Nors aš džiaugiuosi, kad įžengiau į šitą skaitmeninį amžių ir kad teko paragauti šito pyrago. Anksčiau vieną dieną fotografuoji, kitą – ryškini, trečią – darai nuotraukas, ketvirtą – aptari. Jei būrelis vyksta vieną kartą per savaitę, lauksi mėnesį, kad sužinotum, ką gero ar blogo padarei. O dabar skaitmeninis variantas – super. Mokymuisi nepakeičiamas dalykas. Fotografuoji ir iš karto matai rezultatą.
– Tomo vardas tuo metu, matyt, buvo madingas. Daug puikių mokinių buvo – ir Rimvydas, ir Evaldas. Apie 20 mokinių savo gyvenimą susiejo su fotografija. Sakiau, jog bus sunku, neišgyvensite iš fotografijos. Anksčiau buvo sakoma, kad fotografas – pirmas žmogus po kunigo, o dabar – tikrai ne. Dabar – visi vienaip ar kitaip fotografai.
– Darbai parodo. Pafotografuoja ir matai, ar jis tos šakutės įsikabinęs gali laikytis, ar tuoj nupuls. Kauneckas, Juškaitis – ooo, kokie fotografai! Kauneckas buvo labai darbštus vaikas, pirmosios būrelio laidos ugdytinis. Jis buvo tas, kuris labai daug dirbo, o aš suteikiau tam visas sąlygas.
O Juškaitis visokių sumanymų turėdavo. Pamenu, kultūros centro salėje pakabino duris, ant jų atsigulė, kad pafotografuotų iš viršaus. Galvoju, šitiek pastangų įdeda, o ar bus rezultatas? Bet aš niekada nestabdžiau, visada žavėjausi jo užsidegimu, man labai patiko. Paskui studijavo fotografiją Anglijoje, dirbo garsenybių fotosesijose ir grįžo į Lietuvą. Dabar abu Tomai dirba po vienu stogu, vienas – reklamoje, kitas – vestuvėse.
– Aš iš jų mokausi. Pavyzdžiui, karantino metu organizavau būrelio nariams susitikimus internetu su Tomu Juškaičiu, Tomu Kaunecku. Dabartinis jaunimas kitu oru kvėpuoja, kitaip mato, kitokie jo reikalavimai.
– Palaikau. Turėjome tokią tradiciją – kiekvieną vasarą, liepos mėnesį, susitikti su buvusiais mokiniais mano sodukyje. Atvažiuoja su palapinėmis, aš juos su kateriu ant slidžių patampau, vakare šašlykus kepame. Taip buvo kokius 5 metus iš eilės. Paskui ištiko pandemija. Po pandemijos dar nebuvome susitikę. Tikiuosi, kad pavyks atgaivinti tradiciją.
Ir su dabartiniais mokiniais palaikome ryšį, švenčiame gimtadienius, vaikai atvažiuoja į soduką. Žiemą studijoje vyksta mokslas, o vasarą susitinkame sode. Ne vieną kartą tėvai leido pasilikti ir per naktį – užsikuriame laužą, sėdime, kepame šašlykus, kalbamės.
– Kartais būna sunku, kai pasitaiko kelios pagret dienos renginių. Smagiausia būna, kai viskas baigta, kai atrenki nuotraukas, sutvarkai, įrašai, palieki pas budėtoją ir eini miegoti ramus. Aš stengiuosi nepalikti darbų kitai dienai. Kai man sako: „Labai gražios nuotraukos“, atsakau: „Tam, kad būtų gražios, reikia įdėti darbo.“
– Fotografavimas – tai sustabdyta akimirka. Kažkada buvau surengęs peizažų parodą „Pasidžiaukime rudeniu“. O dar seniau buvau surengęs nespalvotų portretinio žanro nuotraukų parodėlę, ji ir Nidoje buvo, ir po Lietuvą važinėjo. O vėliau nebebuvo laiko kūrybai. Daug metų priklausiau Fotomenininkų sąjungai, o kai pradėjau mokyti vaikus, viską jiems atiduodu.
Man malonu girdėti, kai po renginio padėkoja. Niekada to neprašiau, niekam nieko niekada nesakiau ir nebuvau tam reiklus, bet širdžiai malonu, kai išvardina visus rėmėjus, apšvietėjus, garso operatorius ir padėkoja fotografui. Fotografai dažnai būna užkulisiuose, nepastebimi, tik jų darbai lieka. Neimu honorarų, kai deda nuotrauką į spaudą, man nereikia, kad mano pavardę minėtų, bet tas „ačiū“ – labai brangu.
– Vanduo – mano silpnybė. Aš pagal Zodiako ženklą Vandenis, matyt, dėl to. Maždaug prieš 14 metų pamačiau, kaip vienas, kitas ant slidžių per ežerą varo, tada paprašė nufotografuoti, nufilmuoti. Žiūrėjau ir galvojau, kad įdomu būtų ir man pabandyti. Įsigijau nedidelį laivelį, pradėjau ir apsirgau ta liga. Dabar jau didesnį laivelį turiu. Susėda vaikai ant tokio didelio fotelio, patampau juos po ežerą.
Daug vaikų išmokiau čiuožti ant dviejų slidžių. Bet vieną vasarą ateina Tomas Juškaitis ir pareiškia: „Vadovėli, varysim ant vienos.“ Sakau, ką tu čia paistai? Tu dar nė ant dviejų nemoki. O jis man: „Patraukit!“ Žiūriu, numeta vieną slidę ir čiuožia – man net stalčius atsidaro. Vaikai man iš karto: „Neisim į būrelį, jei nesimokysit.“ Mačiau, kad juokauja, bet galvoju – kodėl nepabandyti? Aišku, iš pirmo karto nepavyko, griuvau, bet paskui pavyko.
– Dar dvejus metus – tikrai, nes vaikams pažadėjau. O paskui – kaip Dievas duos. Nuo fotografijos nebėgau ir nebėgsiu, tie 50 metų fotografijoje, 30 metų būrelyje ir 20 metų filmuojant man prabėgo labai greitai, nenusibodo ir, tikiu, niekada nenusibos.
Publikuota: 2023-08-28 08:11:38
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Motinos dieną jauna šeima pasitinka su triguba laime * Kraštiečiai užsienyje: „Nenukirskime medžiui šaknų“
* Savaime gimstančios kolekcijos vilkaviškietei kelia azartą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|