Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-12-19 23:27

---

Ne­ra­dęs lai­mės Af­ri­ko­je ir Ame­ri­ko­je, Bro­nius Venc­lo­va jau dvi­de­šimt ket­ve­rius me­tus gy­ve­na Lie­tu­vo­je.

Autorės nuotr.

Vienintelis toks bėglys

Kirtęs Zairo sieną, Bronius Venclova pateko į pareigūnų rankas. Lydimas ginkluoto sargybinio ir saugumiečio, pabėgėlis per dvi savaites pasiekė Kinšasą ir pateko į kalėjimą.

„Patriko Lumumbos universitetas, kurį aš baigiau Maskvoje, visame pasaulyje garsėjo kaip šnipų mokykla. Taigi buvau nepatikimas tipas, ir per mėnesį tardymo buvo tikrai „smagu“. Gaudavau per dieną vieną mažą lėkštelę ryžių ir puoduką arbatos. Kasdien – 40–45 laipsniai karščio, kiekvieną naktį – po 10–12 valandų tardymo... Susėda šeši saugumo vyrai ir vyksta apklausa. Turi sklandžiai atsakinėti ir nesusipainioti, o kitą naktį – vėl atlaikyti tuos pačius klausimus... Per paskutinį tardymą išgirdau, kad manimi netiki ir esu siunčiamas atgal į Maskvą“, – pasakojo vyras.

Vis dėlto B. Venclova buvo nuskraidintas ne į Maskvą, o į Romą, kur veikė tarptautinis pabėgėlių komitetas, o iš ten – į Niujorką. Lietuvis gavo politinį prieglobstį ir teisę vienus metus gyventi JAV.

Taigi, gražiškietis B. Venclova yra vienintelis lietuvis, iš Tarybų Sąjungos į Ameriką pabėgęs per Afriką.



Interviu iš Vašingtono

Pabėgėlis buvo nuvežtas į viešbutį, pradžiai gavo 200 dolerių. „Leidžiuosi viešbučio laiptais ir galvoju, kaip reikės susikalbėti. Kalbėjau tik prancūziškai, rusiškai, vokiškai, o anglų kalba – nė bum bum. Tačiau Amerikoje kalba nėra problema – tik šypsokis ir rodyk dolerius...“ – dalijosi prisiminimais B. Venclova.

Žinoma, sovietų saugumas pareikalavo oficialaus susitikimo Vašingtone. Į jį Bronių nuvežė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto valdybos vicepirmininkas Liūtas Grinius (Lietuvos Prezideno Kazio Griniaus sūnus). FTB darbuotojų atlydėtas B. Venclova susitikimo metu išdėstė savo politines pažiūras ir oficialiai atsisakė TSRS pilietybės.

Po to Lietuvos generalinis konsulas JAV Anicetas Simutis nusivežė B. Venclovą į „Amerikos balso“ radiją, kur lietuvis davė pirmąjį interviu. Tada Lietuva išgirdo, kad gražiškietis įsikūrė Amerikoje. Apie dingusį sūnų išgirdo ir Lietuvoje likę jo tėvai.

Tuo metu lietuvis buvo apkaltintas tėvynės, t. y. Tarybų Sąjungos, išdavyste ir už akių nuteistas ilgiems metams nelaisvės. Taip B. Venclovai buvo užkirstas kelias namo.



Sistema nepatiko

Lietuvis buvo nusiųstas lankyti anglų kalbos kursų. Po dviejų mėnesių B. Venclova jau skrido į Kopenhagą, į 1985-ųjų Baltijos tribunolą, ir skaitė valandos pranešimą anglų kalba. Čia kartu su giminaičiu rašytoju Tomu Venclova, dainininke Violeta Rakauskaite ir dar keliais lietuviais jis kalbėjo apie situaciją socialistinėje Lietuvoje.

B. Venclova pradėjo dirbti etatiniu korespondentu „Laisvosios Europos“ radijo stotyje Niujorke.

Vyras susitikdavo ir su kitais išeiviais, vykdavo į tuomet JAV gyvenusio Valdo Adamkaus vadovaujamus „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus, į kuriuos susirinkdavo išeivijos intelektualai. Tuo pat metu neapleido ir aktyvaus sporto.

Ir vis dėlto per trejus metus JAV lietuvis nepritapo. „Pinigų turėjau, bet turtai manęs neviliojo. Amerikietiškas gyvenimo būdas man netiko. Pamačiau, kad valstybinė sistema tikrai nėra ideali ir tokios demokratinės laisvės, apie kurią svajojau, ten nebuvo“, – sakė vyriškis.



Grįžo į Lietuvą

B. Venclova ėmė svarstyti, kaip grįžti į Lietuvą.

„Žinojau, kad važiuosiu tiesiai į kalėjimą. Ir vis dėlto 1987 metų birželį sėdau į traukinį, nuvažiavau į Vašingtone esančią TSRS ambasadą ir ten pareiškiau, kad noriu grįžti namo“, – prisiminė Bronius.

Ambasados darbuotojas pervertė lietuvio bylą ir priėjęs patyliukais patarė: „Broniau, kol ne vėlu – greičiau eik iš čia...“

Neįkalbėjo. B. Venclova parskrido į Maskvą. Ten iškart buvo sutiktas saugumiečių, tik šįkart – ne Amerikos, o sovietų.

Vyriškį su saugumo palyda parvežė namo, į Vilkaviškio rajoną. „Saugumiečių buvo apsuptos net Gražiškių kapinės, nes sustojau nunešti gėlių ant žuvusio brolio kapo“, – pasakojo Bronius.

Tačiau už grotų B. Venclova nepateko. Gal todėl, kad buvo 1987-ieji, kai politinė sistema jau pradėjo irti, o gal pabijota JAV reakcijos – juk Bronius dirbo CŽV priklausančiame „Laisvosios Europos“ radijuje.

Tačiau saugumiečiai vyrą dar kurį laiką stebėjo ir net lankė. Teko atiduoti „duoklę“ ir politinei sistemai: buvo sukurta keletas reportažų, susuktas propagandinis filmas apie grįžimą iš kapitalistinės JAV.

Nors ir liko laisvėje, tačiau įsidarbinti B. Venclova niekur negalėjo. Apie darbą švietimo sistemoje nebuvo ko net svajoti.

Pagaliau Bronių priėmė dirbti į Marijampolės eksperimentinių statybinių konstrukcijų gamyklą.

O tada prasidėjo naujas, tamsusis, gyvenimo etapas...



(Tęsinys. Pradžia – Nr. 145, 146)

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---