{"id":64108,"date":"2016-05-19T10:55:50","date_gmt":"2016-05-19T07:55:50","guid":{"rendered":"https:\/\/www.17047165566933.sritis.lt\/index.php\/2016\/05\/19\/prisiminimu-takais-po-senaji-vilkaviski-2\/"},"modified":"2016-05-19T10:55:50","modified_gmt":"2016-05-19T07:55:50","slug":"prisiminimu-takais-po-senaji-vilkaviski-2","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/2016\/05\/19\/prisiminimu-takais-po-senaji-vilkaviski-2\/","title":{"rendered":"Prisiminim\u0173 takais po sen\u0105j\u012f Vilkavi\u0161k\u012f"},"content":{"rendered":"

Elena SABALIAUSKIEN\u0116<\/em><\/p>\n

Garbi vilkaviškiet\u0117 Gra\u017eina Vai\u010diulien\u0117 (Švedait\u0117), nors ir \u012fpus\u0117jusi devint\u0105 dešimt\u012f, išsaugojusi šviesi\u0105 atmint\u012f. Moteris sutiko neakivaizd\u017eiai skaitytojus paved\u017eioti po tarpukario Vilkavišk\u012f, kok\u012f j\u012f prisimena iš savo vaikyst\u0117s, prab\u0117gusios jo gatvel\u0117se. <\/p>\n

Vir\u0117 gyvenimas <\/b>

\nToje vietoje, kur dabar antrus metus tebesit\u0119sia Jono Basanavi\u010diaus aikšt\u0117s atnaujinimo darbai, Smetonos laikais buvo turgaus aikšt\u0117. Ši prekyviet\u0117 visa buvusi išgr\u012fsta tašytais akmenimis. Tok\u012f grindin\u012f anuomet vadino bruku. \u010cia vir\u0117 miesto gyvenimas, o ypa\u010d turgaus dienomis.

\nAtva\u017eiuodavo ir cirkas: pasistatydavo aikšt\u0117je didel\u012f paviljon\u0105 ir kviesdavo \u012f pramog\u0105 miestel\u0117nus. Daugiausia vykdavo lietuvi\u0173 cirko pasirodymai, b\u016bdavo ir kloun\u0173, ir akrobat\u0173. Vaikai tokios progos nepraleisdavo ir stengdavosi pamatyti nekasdien\u012f regin\u012f. Artistai po pasirodym\u0173 noriai pardavin\u0117davo \u017ei\u016brovams savo nuotraukas.

\nTurgaus aikšt\u0119 supo vienaaukš\u010diai mediniai ir dviaukš\u010diai ar triaukš\u010diai m\u016briniai namai. Daugiausia jie priklaus\u0117 \u017eydams prekybininkams. Pirmuose pastat\u0173 aukštuose da\u017enas j\u0173 buvo \u012fsireng\u0119s krautuv\u0119. \u017dydai preki\u0173 duodavo „\u012f kredit\u0105“. B\u016bdavo, u\u017esirašo \u012f s\u0105siuvin\u012f, o \u017emogus gav\u0119s alg\u0105 skol\u0105 atiduodavo.

\nAikšt\u0117s gilumoje (dabartinio pašto link) stov\u0117jo ilgas vienaaukštis pastatas. Tai buvo vadinamieji senkromiai – daug \u017eyd\u0173 krautuv\u0117li\u0173, kuriose jie prekiavo silk\u0117mis, \u017eibalu ir kitomis smulkmenomis. Lietuvi\u0173 krautuv\u0117li\u0173 mieste buvo ma\u017eai.

\nNuo upelio pus\u0117s (ten, kur dabar yra „Maxima“) stov\u0117jo keletas gra\u017ei\u0173 m\u016brini\u0173 nam\u0173. Vienas iš j\u0173 priklaus\u0117 \u017eydui Lapidusui, o pirmame namo aukšte buvo dvira\u010di\u0173 parduotuv\u0117. Šiame pastate tarybiniais metais \u012fsik\u016br\u0117 ligonin\u0117, atrodo, infekcini\u0173 lig\u0173 skyrius. Toliau greta aikšt\u0117s b\u016bta vieno iš miesto bank\u0173. <\/p>\n

Aikšt\u0117je tryško šaltinis <\/b>

\nPalei Gedimino gatv\u0119 rikiavosi aukš\u010diausi m\u016briniai namai. Ar\u010diausiai Šeimenos upelio stov\u0117jo P\u016bstapedskio knygynas – \u012fdomu, jog kaip tik toje vietoje \u012fsik\u016br\u0119s ir dabartinis knygynas. Kito m\u016brinio pastato pirmame aukšte buvo Babušio manufakt\u016bra – taip vadinta galanterijos, kvepal\u0173 krautuv\u0117. Antrame aukšte veik\u0117 lyg ir naktinis restoranas, miestie\u010di\u0173 vadintas „Bij\u016bno kli\u016bbu“. Sako, jame b\u016bdavo ir linksm\u0173 mergeli\u0173. Senose nuotraukose u\u017erašai skelbia, jog greta dar buvo „Vilkaviškio \u017eyd\u0173 liaudies bankas“, „Apskrities savivaldyb\u0117s aptieka“, „Elegant“ dirbtuv\u0117 ir kt.

\nO šiaurrytin\u0117je aikšt\u0117s pus\u0117je rikiavosi nuosavi gyvenamieji vieno ar dviej\u0173 aukšt\u0173 m\u016briniai namai. Pirmuose aukštuose irgi b\u016bta krautuv\u0117li\u0173. Lietuvio Kantauto (galb\u016bt Kantausko) kepykl\u0117l\u0117je miestie\u010diai gal\u0117jo nusipirkti švie\u017eios duonos ir pyrago. Kokios skanios b\u016bdavo ten švie\u017eiai keptos bandel\u0117s!..

\nToje pat aikšt\u0117s pus\u0117je (ma\u017edaug priešais dabartin\u0119 „\u017dilvino“ parduotuv\u0119) iki karo buvo šaltinis. Cementiniai laiptukai ved\u0117 \u017eemyn, kur iš „tri\u016bbuk\u0117s“ b\u0117go švarus geriamasis vanduo. \u017dmon\u0117s kibirais neš\u0117si jo \u012f namus. Vokie\u010di\u0173 okupacijos metais virš šaltinio padar\u0117 vadinam\u0105j\u0105 pliump\u0105 ir ji tarnavo dar ne vienus metus. Ko gero, to šaltin\u0117lio gysla ka\u017ekur po \u017eeme teka ir dabar. <\/p>\n

Pramog\u0173 netr\u016bko <\/b>

\nGedimino gatv\u0117je, prie upelio (kur dabar yra klebonija), buvo autobus\u0173 stotis ir nedidukas viešbutis. Kitapus gatv\u0117s, anapus upelio ir tilto per j\u012f, stov\u0117jo Natkevi\u010diaus kavin\u0117. J\u0105 vadino pieno kavine, miestiet\u0117s ten eidavo išgerti sald\u017eios grietin\u0117l\u0117s. Kaip ir dabar, \u012f t\u0105 viet\u0105 reik\u0117davo nusileisti laiptukais \u017eemyn. Toliau, ma\u017edaug priešais katedr\u0105, buvo raudonas dviaukštis m\u016bras – Darbo r\u016bmai. \u010cia rinkdavosi miesto darbininkai, veik\u0117 biblioteka, šaški\u0173, stalo teniso klubai. Buvo scena, vykdavo \u012fvair\u016bs renginiai.

\nVilkaviškio katedra tarp kit\u0173 miesto pastat\u0173 atrod\u0117 išties didingai, šventorius tuomet buv\u0119s aptvertas aukšta balta m\u016brine tvora. Skamb\u0117davo varpai, kviesdami parapijie\u010dius \u012f šv. Mišias. Tikin\u010di\u0173j\u0173 b\u016bdavo pilna ba\u017eny\u010dia, ypa\u010d daug katalikiško jaunimo. Gimnazistai, eidami \u012f pamokas, da\u017enai rytais pakeliui u\u017esukdavo trumpai pasimelsti \u012f ma\u017e\u0105j\u0105 Šv. Kry\u017eiaus ba\u017eny\u010di\u0105.

\nVytauto gatv\u0117je, tame pastate, kur dabar yra parapijos namai, anuomet buvo „Giedros“ kino sal\u0117. Ten rodydavo labai gerus u\u017esienietiškus filmus. Nors Vilkaviškio gimnazijos moksleiviams buvo draud\u017eiama eiti \u012f kin\u0105, jie vis tiek neatsispirdavo pagundai \u012f j\u012f patekti. Bausm\u0117s u\u017e tok\u012f nusi\u017eengim\u0105 b\u016bdavusios grie\u017etos: gimnazistams stipriai suma\u017eindavo elgesio pa\u017eym\u012f.

\nPrie Gedimino gatv\u0117s kampo su Vytauto gatve taip pat buvo \u012frengta pliumpa, o aplinkui gyven\u0119 \u017emon\u0117s prisileid\u0119 vandens neš\u0117si jo \u012f namus. Prie sankry\u017eos stov\u0117jo lietuvio Ba\u010dinsko maisto preki\u0173 krautuv\u0117 (ten, kur buvo senasis paštas). Vaikai iš aplinkini\u0173 gatvi\u0173 vis b\u0117gdavo \u012f j\u0105 pirkti saldaini\u0173. Šalia, gra\u017eiame m\u016briniame name, buvo \u012fsik\u016br\u0119s Kiverio restoranas.

\nToje vietoje, kur ka\u017ekada b\u016bta miesto pirties, buvo ugniagesi\u0173 gara\u017eas – sal\u0117. Ugniagesiai tur\u0117jo gaisrin\u0119 mašin\u0105, tai kai šeštadieniais toje sal\u0117je vykdavo šokiai, „gaisrin\u0119“ išvarydavo \u012f lauk\u0105. Per šokius grodavo gaisrinink\u0173 d\u016bd\u0173 orkestras. \u017dyd\u0173 tarnait\u0117s, daugiausia lietuv\u0117s merginos, pasipuošusios traukdavo \u012f tuos šokius. <\/p>\n

Turg\u016bs ir maudyn\u0117s <\/b>

\nAtokiau nuo Vytauto gatv\u0117s, nusausinus pelk\u0119, v\u0117liau buvo \u012frengta nauja prekyviet\u0117 (teritorijoje u\u017e dabartin\u0117s pirties). Po turgaus \u017emones kviet\u0117 u\u017esukti netoliese esanti u\u017eeiga pas Kr\u016btagalv\u012f – taip vadino jos savinink\u0105 \u017eyd\u0105 Rozental\u012f. Kas be ko, vyrai \u010dia u\u017eeidavo išgerti pusbonkut\u012f. \u012edomu, kad ant stalo statomo butelai\u010dio dar u\u017emaudavo ir dvi baronkas. Vienas pusbonkutis – ir gana, o tuomet s\u0117d\u0119 \u012f ve\u017eimus turgininkai išdard\u0117davo kas sau. Šiaip jau alkoholini\u0173 g\u0117rim\u0173 mieste laisvai nusipirkti nebuvo kur, tik monopolyje – taip \u017emon\u0117s vadino valstybinio spirito monopolio sand\u0117l\u012f, kur pilst\u0117 alkohol\u012f \u012f specialius indus (dabar viename iš t\u0173 raudon\u0173 plyt\u0173 pastat\u0173 \u012fsik\u016brusi „Norfos“ parduotuv\u0117).

\nPrie Gedimino ir Vytauto gatvi\u0173 sankry\u017eos, „ant kampo“, stov\u0117jo dviaukštis m\u016brinis Gelgoto namas ir jo med\u017eiag\u0173 krautuv\u0117. Beje, šis pastatas per kar\u0105 išliko, tik savininkus dar 1940 m. bir\u017eelio 14-\u0105j\u0105 išve\u017e\u0117 \u012f Sibir\u0105. Toliau Vytauto gatv\u0117je buvo \u012fsik\u016br\u0119 \u017eem\u0117s \u016bkio kooperatyvas „\u017diedas“, dar vienas bankas. Ar\u010diau upelio, ten, kur dabar u\u017e automobili\u0173 aikštel\u0117s stovi du seni nedideli pastatai, anuomet viename buvo miesto elektros stotis, o kitame – vadinamosios miesto vonios. Jos buvo vienviet\u0117s ir dviviet\u0117s, atvestas vandentiekis, \u012frengtas šildymas. \u010cia praustis ateidavo daug vilkaviškie\u010di\u0173. Pirties paslaugos kainavo nuo 50 cent\u0173 iki 1, 5 lito.

\nKur dabar veik\u0117 SEB bankas, buvo miesto savivaldyb\u0117s pastatas. Toliau st\u016bksojo \u017eydams priklaus\u0119 namai. \u012e\u0117jimai \u012f kiemus b\u016bdavo pro vadinamuosius bromus, o grindinys kiemuose – iš akmen\u0173 (kaip sakoma, gyveno „ant bruko“). \u017dydo Ribovskio name veik\u0117 gatav\u0173 vyrišk\u0173 drabu\u017ei\u0173 krautuv\u0117. Broliai Vasmanai tur\u0117jo duonos kepykl\u0105 ir parduotuv\u0119. Vidiniame kieme stov\u0117jusiame j\u0173 name ir gyveno Šved\u0173 šeima, augo seserys Laimut\u0117 ir Gra\u017eina. Pasak moters, geri \u017emon\u0117s buvo broliai, deja, vokie\u010diai juos karo prad\u017eioje sušaud\u0117.

\n\u017dyd\u0173 kapin\u0117s buvo toje vietoje, kur dabar stovi Kult\u016bros centro r\u016bmai. O kur \u012fsik\u016brusi autobus\u0173 stotis, stov\u0117jo vokie\u010di\u0173 (evangelik\u0173) ba\u017eny\u010dia ir j\u0173 pradin\u0117 mokykla. Joje pirm\u0105 skyri\u0173 lank\u0117 ir Gra\u017eina, kol pastat\u0117 nauj\u0105 miesto prad\u017eios mokykl\u0105. Mokytojas buvo vokietis Braunas, ta\u010diau pamokos vyko lietuvi\u0173 kalba. <\/p>\n

Vaikyst\u0117 paupyje <\/b>

\nŠved\u0173 šeima gyveno visai netoli Šeimenos upelio. Jo vanden\u0117lis buvo švarus, tyras, \u017emon\u0117s j\u012f s\u0117m\u0117 ir neš\u0117si \u012f namus, skalb\u0117, laist\u0117 dar\u017eus. Vaikai da\u017enai \u017eaisdavo jo pakrant\u0117se, \u017eiem\u0105 prie tiltuko \u010diu\u017ein\u0117davo su pa\u010di\u016b\u017eomis. Upelis buvo negilus, jo dugnas nus\u0117tas akmen\u0117liais, tad vaikai braidydavo ir gaudydavo dygles. Jie nuo savo kranto smalsiai steb\u0117davo, kaip per \u017eyd\u0173 Velykas šie, at\u0117j\u0119 prie upelio, ilgai melsdavosi iš knyg\u0173 ir po to kratydavo drabu\u017ei\u0173 skvernus, taip atsikratydami nuod\u0117mi\u0173.

\nKitapus upelio, kur dabar toliau nuo gatv\u0117s stovi buvusios poliklinikos pastatas, buvo \u017eyd\u0173 seneli\u0173 namai (dabartin\u0119 poliklinik\u0105 pastat\u0117 jau po karo). Ant raudono m\u016bro pastato laipt\u0173 vaikai matydavo iš\u0117jusius \u017eydus su didel\u0117mis barzdomis, bet eiti artyn prisibijojo. Tuo labiau kad mamos neklusnius savo išdyk\u0117lius g\u0105sdindavo „atiduoti“ \u017eydams.

\nNetoliese, garbingoje vietoje, stov\u0117jo \u012f\u017eymioji medin\u0117 sinagoga. Vilkaviškio \u017eyd\u0173 bendruomenei, be sinagogos ir seneli\u0173 nam\u0173, priklaus\u0117 ir nema\u017eas m\u016brinis pastatas – Betmidrašas. Tai buvo jud\u0117j\u0173 tekst\u0173 studijavimo bei mokymosi vieta, arba tiesiog \u017eyd\u0173 bendruomen\u0117s namai. <\/p>\n

Palaidota istorija <\/b>

\nTaigi, prisiminim\u0173 takais apsukome nedidel\u012f rat\u0105 aplink senojo Vilkaviškio centr\u0105, kurio fragmentai liko tik senose fotografijose. Pasak G. Vai\u010diulien\u0117s, atmintyje išlik\u0119 švies\u016bs prisiminimai ir apie sen\u0105j\u0105 miesto gimnazij\u0105, balt\u0173 akacij\u0173 al\u0117j\u0105, kuria gimnazist\u0117s eidavo pasivaikš\u010dioti \u012f miesto sod\u0105. Jis buv\u0119s labai gra\u017eus: viliojo sutvarkyti, pri\u017ei\u016brimi takeliai, g\u0117lynai, suoliukai, jaunimas \u010dia skirdavo pasimatymus, \u017eaisdavo lauko tenis\u0105. Po gegu\u017eini\u0173 ar bir\u017eelini\u0173 pamald\u0173 taip smagu b\u016bdav\u0119 vakarais pasivaikš\u010dioti vis gra\u017e\u0117jan\u010diomis miesto gatv\u0117mis…

\nDeja, 1940 m. bir\u017eel\u012f, kai „at\u0117jo rusai“, tuoj pat u\u017edar\u0117 priva\u010dias krautuves, visk\u0105 nacionalizavo, o per pirm\u0105 tr\u0117mim\u0105 išve\u017e\u0117 beveik vis\u0105 miesto inteligentij\u0105. Ta\u010diau tai buvo tik tragedijos prad\u017eia. 1941 m. bir\u017eelio 22-osios ryt\u0105 vokie\u010di\u0173 l\u0117ktuvai \u0117m\u0117 bombarduoti Vilkavišk\u012f. Pirma bomba nukrito visai netoli Šved\u0173 nam\u0173, kitapus gatv\u0117s. Pirm\u0105 karo dien\u0105 sudeg\u0117 visas miesto centras ir \u017emon\u0117s b\u0117gdami paskui save mat\u0117 baisi\u0105 gaisro pašvaist\u0119. Taip po pelenais ir griuv\u0117siais buvo negr\u012f\u017etamai palaidota ir dalis senojo miesto kult\u016bros bei istorijos. <\/p>\n

 <\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Elena SABALIAUSKIEN\u0116 Garbi vilkaviškiet\u0117 Gra\u017eina Vai\u010diulien\u0117 (Švedait\u0117), nors ir \u012fpus\u0117jusi devint\u0105 dešimt\u012f, išsaugojusi šviesi\u0105 atmint\u012f. Moteris sutiko neakivaizd\u017eiai skaitytojus paved\u017eioti po tarpukario Vilkavišk\u012f, kok\u012f j\u012f prisimena iš savo vaikyst\u0117s, prab\u0117gusios… <\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":64109,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"pmpro_default_level":"","jetpack_post_was_ever_published":false,"_FSMCFIC_featured_image_caption":"Gedimino gatv\u0117, \u017evelgiant nuo sankry\u017eos su Vytauto gatve, apie 1935 m. \/ ","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","_jetpack_newsletter_access":"","_jetpack_dont_email_post_to_subs":false,"_jetpack_newsletter_tier_id":0,"_jetpack_memberships_contains_paywalled_content":false,"_jetpack_memberships_contains_paid_content":false,"footnotes":""},"categories":[105],"tags":[],"class_list":["post-64108","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-istorija","pmpro-has-access"],"featured_image_urls":{"full":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550.jpg",900,579,false],"thumbnail":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550-150x150.jpg",150,150,true],"medium":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550-300x193.jpg",300,193,true],"medium_large":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550-768x494.jpg",768,494,true],"large":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550.jpg",900,579,false],"1536x1536":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550.jpg",900,579,false],"2048x2048":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550.jpg",900,579,false],"post-thumbnail":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550-600x400.jpg",600,400,true],"visualnews_post_thumb":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550-600x400.jpg",600,400,true],"woocommerce_thumbnail":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550-300x300.jpg",300,300,true],"woocommerce_single":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550-600x386.jpg",600,386,true],"woocommerce_gallery_thumbnail":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550-100x100.jpg",100,100,true]},"author_info":{"info":["admin"]},"category_info":"Istorija<\/a>","tag_info":"Istorija","comment_count":"0","jetpack_featured_media_url":"https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20160519105550.jpg","jetpack_sharing_enabled":true,"jetpack-related-posts":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/64108","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=64108"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/64108\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/media\/64109"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=64108"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=64108"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=64108"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}