{"id":55386,"date":"2014-11-28T10:51:49","date_gmt":"2014-11-28T07:51:49","guid":{"rendered":"https:\/\/www.17047165566933.sritis.lt\/index.php\/2014\/11\/28\/nomeda-gyvenkite-spalvingai-turiningai-stipriai-gyvenkite\/"},"modified":"2014-11-28T10:51:49","modified_gmt":"2014-11-28T07:51:49","slug":"nomeda-gyvenkite-spalvingai-turiningai-stipriai-gyvenkite","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/2014\/11\/28\/nomeda-gyvenkite-spalvingai-turiningai-stipriai-gyvenkite\/","title":{"rendered":"Nomeda: \u201eGyvenkite spalvingai, \nturiningai, stipriai gyvenkite!\u201c"},"content":{"rendered":"

Renata VITKAUSKIEN\u0116<\/em><\/p>\n

Meninink\u0117s Nomedos MAR\u010c\u0116NAIT\u0116S veikla dabar apr\u0117pia dail\u0119, vaik\u0173 literat\u016br\u0105 ir knyg\u0173 iliustravim\u0105, rengini\u0173 organizavim\u0105 bei vedim\u0105. B\u016btent pastarasis darbas \u012f moters planus buvo \u012fra\u0161\u0119s ir Vilkavi\u0161k\u012f.

\nLankydamasi mieste, vie\u0161nia su „Santakos“ skaitytojais mielai pasidalijo mintimis apie dr\u0105s\u0105 gyventi savo gyvenim\u0105, apie stipri\u0173 emocij\u0173 kelian\u010dius „puodeliavimus“.

\n – Esate knyg\u0173 autor\u0117, vedate renginius, tapybos pamok\u0117les. Vakar Jus mat\u0117me gr\u012f\u017eusi\u0105 \u012f televizij\u0105 vesti labdarai skirto telemaratono. O kaip yra su menais, su keramika? <\/em>

\n– Su menais viskas labai gerai! Lipdau namie, va\u017eiuoju dirbti \u012f Panev\u0117\u017e\u012f. Ten nuomojuosi studij\u0105, turiu labai geras s\u0105lygas, gaunu ger\u0105 degimo krosn\u012f, glaz\u016br\u0173.

\nKita vertus, a\u0161 nesu vien tik meninink\u0117. Su \u017emon\u0117mis norisi bendrauti: su draug\u0117mis ir draugais, su mylimuoju, su vaikais. Esu ir mama, ir moteris. Ir \u017eaisti m\u0117gstu, sportuoju. Kart\u0105 per savait\u0119 \u017eaid\u017eiu tinklin\u012f, su draugais kiekvien\u0105 tre\u010diadien\u012f einu \u012f prot\u0173 m\u016b\u0161\u012f. Kai visam tam skiri d\u0117mesio, visada d\u0117lioji savo laik\u0105. Esu nuolat kupina visokiausios veiklos.

\nTikri menininkai u\u017esidaro dirbtuv\u0117se ir dirba, o a\u0161 esu tokia, kad man visko reikia. \u0160tai ir bla\u0161kausi kaip Barb\u0117 devyndarb\u0117.

\nKiek save atsimenu, tai vis\u0105 laik\u0105 dar ir ra\u0161au. Mano kita knyga, kaip ir „L\u0117l\u0117“, bus vaikams.

\n – Kod\u0117l ra\u0161ote b\u016btent vaikams? <\/em>

\n– Gal man gra\u017eiau? Suaugusiesiems a\u0161 irgi ra\u0161au, bet tik „\u012f kompiuter\u012f“. Ra\u0161yti suaugusiems \u017emon\u0117ms reik\u0161t\u0173 i\u0161leisti knyg\u0105 be iliustracij\u0173. O a\u0161 nuo vaikyst\u0117s taip m\u0117gstu knygas su iliustracijomis! Vaizdas neb\u016btinai turi b\u016bti iliustratyvus – tai gali b\u016bti tiesiog gra\u017e\u016bs pie\u0161iniai, meno k\u016briniai. Nors apie savo knyg\u0105 „L\u0117l\u0117“ a\u0161 sulaukiau \u012fdomi\u0173 atsiliepim\u0173 – j\u0105 skait\u0119 suaugusieji sak\u0117: „A\u0161 jau\u010diu, kad tu ir su manimi ten kalbiesi.“

\n– Pacituosiu Jus: „Gyvenkite spalvingai, turiningai, stipriai gyvenkite!“ K\u0105 nor\u0117jote tuo pasakyti?

\n – A\u0161 akinu, raginu \u017emones taip gyventi! <\/em>

\nBijoti gyventi pradedame vaikyst\u0117je. Mus i\u0161g\u0105sdina: to nedaryk, ano nedaryk, kaip tu atrodysi, k\u0105 pasakys, pa\u017ei\u016br\u0117k, koks kvailys tu atrodai…

\nNiekada nev\u0117lu prad\u0117ti ie\u0161koti savyje j\u0117g\u0173 ir noro ka\u017ek\u0105 naujo daryti, ka\u017ek\u0105 atrasti, nustoti bijoti, kas k\u0105 apie tave pasakys, nustoti galvoti, kaip tu atrodai kit\u0173 akyse darydamas vien\u0105 ar kit\u0105 dalyk\u0105. Gyvenimas – tai ne daiktas, tod\u0117l jo nereikia taupyti, jis „nesusigyvena“!

\nDaugiau \u0161ans\u0173 turi vaikai, nes \u012f j\u0173 galv\u0105 \u012fkritusi tokio po\u017ei\u016brio „s\u0117kla“ tur\u0117s daugiau laiko subr\u0119sti, jie ka\u017ekada atsipeik\u0117s ir pasakys, kad nori gyventi savo, o ne kit\u0173 jiems primest\u0105 gyvenim\u0105.

\nSuaugusiesiems galiu pakartoti lygiai t\u0105 pat\u012f. Pavyzdys – mano draug\u0117, kuriai dabar 60 met\u0173. Ji \u0117m\u0117 ir \u012fgyvendino savo svajon\u0119 – pusme\u010diui i\u0161va\u017eiavo \u012f Indij\u0105.

\n – Kaip i\u0161auginti \u017emog\u0173, kuris nebijot\u0173 gyventi taip, kaip jam norisi? <\/em>

\n– Labai palaikyti, niekada nekritikuoti kito d\u0117l savo paties kompleks\u0173.

\nPavyzd\u017eiui, vaikas sako, jog svajoja apie ka\u017ekoki\u0105 negird\u0117t\u0105, keist\u0105 specialyb\u0119. Jis tikrai nelaukia, kad pasakytum: „Vaikeli, tokios profesijos n\u0117ra, taip tu neu\u017edirbsi pinig\u0173! Kur tu studijuosi, k\u0105 tu su tokia specialybe darysi?“ Taip turi sakyti, jeigu nori nu\u017eudyti vaiko nor\u0105 dr\u0105siai bandyti, nieko nebijoti.

\nJeigu nori vaik\u0105 palaikyti, sakyk: „Puiku! Kaip tu taip sugalvojai! Nereali mintis! Kovok, kad taip ir atsitikt\u0173!“

\nSvarbu savo vaik\u0173 visi\u0161kas palaikymas, motyvavimas tam, k\u0105 jie daro, ir pastangos nekritikuoti kit\u0173 ten, kur pats esi silpnas: k\u0105 \u017emon\u0117s pagalvos, kaip tai atrodys…

\nSvarbu nesu\u017elugdyti k\u016brybingumo. Ugdyti jo nereikia, nes vaikai yra ne\u017emoni\u0161kai k\u016brybingi. Ta\u010diau kai tik ateina \u012f dar\u017eel\u012f, \u012f mokykl\u0105, jie pradedami spausti, slopinti: taip pie\u0161iniai nepai\u0161omi, taip nedaroma…

\nAtsimenu, ved\u017eiau rengin\u012f auditorijai, kur per pus\u0119 buvo vaik\u0173 ir suaugusi\u0173j\u0173. Paklausiau, kurie vaikai moka pie\u0161ti. Rankas pak\u0117l\u0117 visi. Kai to paties paklausiau suaugusi\u0173j\u0173, rank\u0173 nebuvo. Tada man kilo klausimas, kokiu gyvenimo periodu mokantys pie\u0161ti vaikai tampa nebemokan\u010diais pie\u0161ti suaugusiais?..

\n – Kviesdama \u017emones pie\u0161ti, sakote: „Kai ima tr\u016bkti laiko, reikia stabtel\u0117ti. Galima ir su pie\u0161tuku rankoje.“ Kas \u012fvyksta stabtel\u0117jus? <\/em>

\n– A\u0161 rengiu „puodeliavimus“ – porcelianini\u0173, keramini\u0173 ind\u0173 dekoravimo u\u017esi\u0117mimus. Matau, kaip \u017emogus, kuris at\u0117jo „susikaust\u0119s“, rankas sun\u0117r\u0119s, suspaud\u0119s, sakydamas, kad jam nieko nei\u0161eis, veiklai \u012fsib\u0117g\u0117jus atsipalaiduoja, linksm\u0117ja, jam darosi vis smagiau. Paskui jis pradeda kikenti ir gal\u0173 gale ima d\u017eiaugtis savimi!

\nManau, kad taip atsitinka tod\u0117l, jog po ilgo laiko teptuk\u0105 ar flomaster\u012f \u012f rankas pa\u0117m\u0119s \u017emogus „nukrenta“ atgal \u012f t\u0105 met\u0105, kai paskutin\u012f syk\u012f pie\u0161\u0117. Moterys tarsi pavirsta ma\u017eomis mergait\u0117mis ir d\u017ei\u016bgauja: „O! Kaip a\u0161 gra\u017eiai padariau!“

\nMan tai yra did\u017eiausias g\u0117ris ir komplimentas. „Puodeliavim\u0173“ jau buv\u0119 keli \u0161imtai, bet a\u0161 kiekvien\u0105 kart\u0105 „kaifuoju“, matydama, kad tai \u012fvyko. O \u012fvyksta kaskart! <\/p>\n

 <\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Renata VITKAUSKIEN\u0116 Meninink\u0117s Nomedos MAR\u010c\u0116NAIT\u0116S veikla dabar apr\u0117pia dail\u0119, vaik\u0173 literat\u016br\u0105 ir knyg\u0173 iliustravim\u0105, rengini\u0173 organizavim\u0105 bei vedim\u0105. B\u016btent pastarasis darbas \u012f moters planus buvo \u012fra\u0161\u0119s ir Vilkavi\u0161k\u012f. Lankydamasi mieste,… <\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":55387,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"pmpro_default_level":"","jetpack_post_was_ever_published":false,"_FSMCFIC_featured_image_caption":"\u201eReik\u0117t\u0173 rasti vidur\u012f tarp to, kas visuomenei patinka, ko i\u0161 tav\u0119s tikimasi, ir to, ko nori pats\u201c, \u2013 sako Nomeda Mar\u010d\u0117nait\u0117. \/ Nuotr. i\u0161 asmeninio archyvo","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","_jetpack_newsletter_access":"","_jetpack_dont_email_post_to_subs":false,"_jetpack_newsletter_tier_id":0,"_jetpack_memberships_contains_paywalled_content":false,"_jetpack_memberships_contains_paid_content":false,"footnotes":""},"categories":[1],"tags":[],"class_list":["post-55386","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-uncategorized","pmpro-has-access"],"featured_image_urls":{"full":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149.jpg",480,720,false],"thumbnail":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149-150x150.jpg",150,150,true],"medium":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149-200x300.jpg",200,300,true],"medium_large":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149.jpg",480,720,false],"large":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149.jpg",480,720,false],"1536x1536":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149.jpg",480,720,false],"2048x2048":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149.jpg",480,720,false],"post-thumbnail":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149-480x400.jpg",480,400,true],"visualnews_post_thumb":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149-480x400.jpg",480,400,true],"woocommerce_thumbnail":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149-300x300.jpg",300,300,true],"woocommerce_single":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149.jpg",480,720,false],"woocommerce_gallery_thumbnail":["https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149-100x100.jpg",100,100,true]},"author_info":{"info":["admin"]},"category_info":"Be kategorijos<\/a>","tag_info":"Be kategorijos","comment_count":"0","jetpack_featured_media_url":"https:\/\/www.santaka.info\/wp-content\/uploads\/2024\/12\/20141128105149.jpg","jetpack_sharing_enabled":true,"jetpack-related-posts":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/55386","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=55386"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/55386\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/media\/55387"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=55386"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=55386"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=55386"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}