{"id":10564,"date":"2024-12-13T10:44:41","date_gmt":"2024-12-13T07:44:41","guid":{"rendered":"https:\/\/www.17047165566933.sritis.lt\/index.php\/2024\/12\/13\/advento-ir-kaledinio-laikotarpio-paprociai-lietuvoje-2\/"},"modified":"2024-12-29T20:13:12","modified_gmt":"2024-12-29T17:13:12","slug":"advento-ir-kaledinio-laikotarpio-paprociai-lietuvoje-2","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/2024\/12\/13\/advento-ir-kaledinio-laikotarpio-paprociai-lietuvoje-2\/","title":{"rendered":"Advento ir kal\u0117dinio laikotarpio papro\u010diai Lietuvoje"},"content":{"rendered":"

<\/em><\/p>\n

Etnin\u0117s kult\u016bros globos taryba ragina puosel\u0117ti lietuviškas tradicijas. <\/p>\n

Adventin\u0117s vakaron\u0117s <\/b>

\nPer advent\u0105 \u017emon\u0117s rinkdavosi kartu pavakaroti. Tuomet dirbdavo \u012fvairius darbus – moterys ir merginos verp\u0117, pl\u0117š\u0117 plunksnas, vyrai tais\u0117 pakinktus, vijo virves, mezg\u0117 tinklus ir kt. Bedirbdami sekdavo istorijas, giedodavo adventines giesmes, o kai kur (Dz\u016bkijoje, ma\u017eiau Aukštaitijoje, re\u010diausiai S\u016bduvoje) dainuodavo sen\u0105sias advento dainas, jaunimas \u017eaisdavo \u017eaidimus „Ievaro tilt\u0105“, „Svotus“ ir kitus.

\nAdvento laikotarpio tautosakoje ir tik\u0117jimuose da\u017enai minimi numir\u0117liai, vaiduokliai, velniai ir kitos chtoniškosios b\u016btyb\u0117s, taip pat \u012fvair\u016bs gyv\u016bnai (kiškis, lap\u0117, vover\u0117, vilkas ir kt.), kurie senojoje mitologijoje sietini su anapusiniu pasauliu. Gyvavo tik\u0117jimai apie tuo laikotarpiu siau\u010dian\u010dias pikt\u0105sias dvasias, laumes, raganas, tod\u0117l laikytasi \u012fvairi\u0173 apsisaugojimo priemoni\u0173. \u017dmon\u0117s tik\u0117jo, kad tuo met\u0173 laiku piktosios \u017eiemos j\u0117gos nu\u017eudo augmenij\u0105, \u012fkalina saul\u0119, tad reikia apeigomis prisid\u0117ti, kad saul\u0117 sugr\u012f\u017et\u0173 ir v\u0117l suveš\u0117t\u0173 augmenija. <\/p>\n

Tradiciniai turg\u016bs <\/b>

\nAukštaitijoje kas savait\u0119 vykdavo advento turg\u016bs. Per pirm\u0105j\u012f, vadint\u0105 šeškaturgiu, prekiaudavo šiltais r\u016bbais, kailinukais, pirštin\u0117mis, šalikais, šešk\u0173 kailiais. Antrasis buvo skaistaturgis – dovan\u0173 mug\u0117 (pirkdavo skareles, karolius, kaspinus, kepures, \u017eiebtuv\u0117lius ir pan.). Paskutinysis turgus vadintas saldaturgiu: jame prekiaudavo viskuo, ko prireiks šventiniam stalui (medumi, spanguol\u0117mis, aguonomis, d\u017eiovintais grybais, kal\u0117din\u0117mis \u017e\u0105simis, kiauli\u0173 galvomis ir kt.).

\nMa\u017eojoje Lietuvoje \u012fsitvirtino \u017d\u0105s\u0173 turgaus tradicija, kuri kilo Lietuvos Vyriausybei 1934 m. pri\u0117mus privalomo \u017e\u0105s\u0173 pirkimo iš \u016bkinink\u0173 program\u0105 – taip siekta išvengti nacistin\u0117s Vokietijos paskelbtos Lietuvai ekonomin\u0117s blokados pasekmi\u0173 ir pagelb\u0117ti \u016bkininkams parduoti \u017e\u0105s\u0173 pertekli\u0173 (jas prival\u0117jo pirkti valstyb\u0117s tarnautojai, kuriems \u017e\u0105s\u0173 normos buvo nustatytos priklausomai nuo atlyginimo dyd\u017eio). Pastaraisiais metais \u017d\u0105s\u0173 turgaus tradicijas t\u0119sia Pag\u0117gi\u0173 savivaldyb\u0117 (šiam renginiui 2017 m. suteiktas tautinio paveldo sertifikatas). <\/p>\n

Vainik\u0173 paprotys <\/b>

\nMa\u017eojoje Lietuvoje nuo XIX a. pabaigos – XX a. prad\u017eios išpopuliar\u0117jo paprotys per advent\u0105 vakarieniauti pad\u0117jus ant stalo iš egli\u0173 šak\u0173 nupint\u0105 vainik\u0105 su keturiomis \u017evak\u0117mis. Lietuvinink\u0173 vainikai daromi supinant vyteles ir apkaišant jas eglišak\u0117mis, papuošiant kankor\u0117\u017eiais, riešutais, d\u017eiovintais vaisiais, uogomis, o tarp ši\u0173 miško ir sodo g\u0117rybi\u0173 \u012fstatomos 4 \u017evak\u0117s. Advento metu per vakarien\u0119 pirm\u0105 savait\u0119 u\u017edegdavo 1 \u017evak\u0119, antr\u0105 savait\u0119 – 2, tre\u010di\u0105 – 3, ketvirt\u0105 – 4 \u017evakes, o nuo paskutin\u0117s \u017evak\u0117s paskui b\u016bdavo \u012f\u017eiebiama Kal\u0117d\u0173 eglut\u0117 (kartais tam tikslui buvo skirta 5-oji vainiko viduryje esanti \u017evak\u0117). <\/p>\n

Nam\u0173 puošmenos <\/b>

\nK\u016b\u010dioms iš šiaud\u0173 surišdavo nauj\u0105 sod\u0105, kad jis visus metus saugot\u0173 nuo pikt\u0173 dvasi\u0173, atnešt\u0173 \u012f namus darn\u0105, s\u0117km\u0119, sotum\u0105 ir švies\u0105 – d\u0117l to prie sodo prikabindavo šiaudinius paukštelius, saul\u0117s ir augal\u0173 simbolius kaip pavasario pranašus. Taip pat namuose pakabindavo kitus papuošimus: \u017evaig\u017edes, paukštelius, padarytus iš šiaud\u0173 ar med\u017eio. Pastatydavo kambario kampe tris kartus perrišt\u0105 jav\u0173 p\u0117d\u0105, kad b\u016bt\u0173 gausus b\u016bsim\u0173 met\u0173 derlius ir skalsa. Namus papuošdavo ir vis\u017ealiais augalais – egli\u0173, puš\u0173, kadagi\u0173 šakomis. Steng\u0117si, kad b\u016bt\u0173 kuo šviesiau – u\u017edegdavo daugiau \u017eibint\u0173, \u017evaki\u0173 ar balan\u0173, \u017eidinyje k\u016brendavo ber\u017ein\u0119 pint\u012f ar kelm\u0105.

\nEglut\u0117s puošimo Kal\u0117doms tradicija Lietuvoje atsirado tik XIX a. viduryje. Pirmieji eglut\u0119 \u0117m\u0117 puošti vokie\u010diai XVI a. viduryje, v\u0117liau šis paprotys išplito kitose Europos šalyse, o Rusijoje pasirod\u0117 XIX a. pirmojoje pus\u0117je. Kal\u0117d\u0173 eglut\u0119 Lietuvoje pirmasis pamin\u0117jo Antanas Baranauskas, 1853 m. mat\u0119s j\u0105 Vainute (Šilut\u0117s r.). Kal\u0117din\u0117s eglut\u0117s puošimo paprotys \u012f Did\u017eiaj\u0105 Lietuv\u0105 grei\u010diausiai at\u0117jo iš Rusijos, išplisdamas per dvarus, ba\u017eny\u010dias ir rusiškas mokyklas, o Ma\u017eajai Lietuvai gana ilgai tokia tradicija liko svetima. Tarpukariu Kal\u0117d\u0173 eglut\u0117s puošimas paplito visoje Lietuvoje – iš mokykl\u0173 šis paprotys atkeliavo \u012f miestie\u010di\u0173 namus, o v\u0117liau prigijo ir kaime. Eglutes vis\u0173 pirma imta puošti šiaudiniais dirbiniais, karpytais spalvotais popier\u0117liais, obuoliukais, saldainiais, fig\u016briniais sausainiais, vatos gniu\u017eul\u0117liais ir galiausiai pirktiniais eglu\u010di\u0173 papuošalais. <\/p>\n

Apeigose – blukis <\/b>

\nKal\u0117dinis metas pasi\u017eym\u0117jo apeigin\u0119 prasm\u0119 turin\u010diu papro\u010diu – triukšmingu kaimyn\u0173 lankymu tempiant bluk\u012f (med\u017eio trink\u0105, kelm\u0105 ar kalad\u0119). Bluk\u012f tempdavo jauni stipr\u016bs vyrai – blukvilkiai, neretai juos lyd\u0117davo persireng\u0117liai meškomis, gerv\u0117mis, velniais ir kitomis tradicin\u0117mis kauk\u0117mis. Blukvilkiai u\u017esukdavo \u012f visas trobas, j\u0173 šeimininkai ant to kelmo tarsi sumesdavo savo b\u0117das, išsakydami \u017eod\u017eiais (ar tik mintyse) savo blogybes, o blukvilkius pavaišindavo riešutais, apiberdavo gr\u016bdais.

\nAnot tyrin\u0117toj\u0173, blukio vilkimo apeiga vaizdavo senuosius metus ir vis\u0105 susikaupus\u012f blog\u012f, o blukio sudeginimas reišk\u0117 blog\u012f simbolizuojan\u010dios mitin\u0117s b\u016btyb\u0117s aukojim\u0105, Saul\u0117s išvadavim\u0105 ir pasaulio tvarkos atk\u016brim\u0105. Lietuvoje šis paprotys labiausiai \u017einomas Aukštaitijoje ir \u017demaitijoje, labai populiarus Latvijoje. <\/p>\n

Senis Kal\u0117da <\/b>

\nLietuviškas Senis Kal\u0117da n\u0117ra susij\u0119s su šventuoju Mikalojumi ar Santa Klausu. Pagal senas tradicijas, Kal\u0117da b\u016bna apsireng\u0119s išvirkš\u010diais kailiniais, susijuos\u0119s juosta ar rankšluos\u010diu, prisilipin\u0119s lin\u0173 barzd\u0105, kartais ant nugaros prisitais\u0119s kupr\u0105, pasi\u0117m\u0119s lazd\u0105 ir krepš\u012f. At\u0117j\u0119s pabelsdavo lazda \u012f duris ir prisistatydavo: „Aš – Kal\u0117da, at\u0117jau iš ano krašto, kur milt\u0173 kalnai, medaus up\u0117s, alaus e\u017eerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarb\u0173 piln\u0105 terb\u0105, laim\u0119, derli\u0173 ir kitok\u012f lab\u0105. Prašau dureles atidaryti ir \u012f an\u0105 krašt\u0105 nevaryti.“ Dainose Kal\u0117da vaizduojamas atva\u017eiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per \u017eemus klonius su šyvais \u017eirgais, nauju va\u017eeliu, auksiniais, gele\u017einiais arba moliniais ratais, dir\u017e\u0173 ar šilk\u0173 botagais, atve\u017eantis \u012fvairi\u0173 dovan\u0173 (lašini\u0173 paltis, dešr\u0173 kartis, riešut\u0173 maišelius, merginoms aukso puodelius, sidabro \u017eiedus, o bernams – „rašalo“). Senis Kal\u0117da siejamas su istoriniuose šaltiniuose minimu dieviškuoju kalviu Teliaveliu, kuris nukal\u0117 Saul\u0119. Besilankydamas pas \u017emones, Kal\u0117da laimindavo namus, link\u0117davo gerov\u0117s, skalsos ir darnos b\u016bsimais metais, o savo \u017eod\u017ei\u0173 gali\u0105 sustiprindavo nam\u0173 kampus apiberdamas javais. Kal\u0117da ir jo palyda u\u017e aplankym\u0105 ir link\u0117jimus susilaukdavo iš šeiminink\u0173 pad\u0117kos ir dovan\u0173 – maisto ar kit\u0173 daikt\u0173. Vaikams Kal\u0117da duodavo riešut\u0173, riestaini\u0173, \u017eaisdavo su jais \u017eaidimus. Lietuviškoje tradicijoje Kal\u0117d\u0173 Senis ir visa jo palyda daug d\u0117mesio skyr\u0117 ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, jaunimui, link\u0117dami susirasti por\u0105. <\/p>\n

Vakaron\u0117s ir vaikštyn\u0117s <\/b>

\nNuo Kal\u0117d\u0173 antrosios dienos iki Trij\u0173 Karali\u0173 švent\u0117s (tarpušven\u010diu) buvo \u012fprasta Lietuvoje beveik kasdien rengti šoki\u0173 vakarones. Per advent\u0105 katalik\u0173 Ba\u017eny\u010dia draud\u017eia šokius ir kitas linksmybes, tod\u0117l pasibaigus ši\u0173 draudim\u0173 laikotarpiui jaunimas ypa\u010d skub\u0117davo \u012f šokius, kuri\u0173 gerokai išsiilgdavo.

\nTarpušven\u010diui taip pat b\u016bdingos persirengusi\u0173 kal\u0117dotoj\u0173 vaikštyn\u0117s. Pagrindin\u0117s j\u0173 vaikštyn\u0117s vykdavo nuo antrosios Kal\u0117d\u0173 dienos ir t\u0119sdavosi iki tarpušven\u010dio pabaigos. Kal\u0117doti eidavo daugiausia jaunimas, grup\u0117mis lankydavo visas kaimo sodybas sveikindami šeimininkus, giedodami kal\u0117dines giesmes, link\u0117dami laim\u0117s ir gero derliaus, barstydami namus gr\u016bdais vardan naujo atgimimo. U\u017e link\u0117jimus šeimininkai atsilygindavo vaiš\u0117mis, dovanomis. Buvo manoma, kad kal\u0117dotoj\u0173 apsilankymas neša laim\u0119 ir padeda apsisaugoti nuo nelaimi\u0173. Skirtingiems etnografiniams regionams b\u016bdingos \u012fvairios kal\u0117dojan\u010di\u0173 persireng\u0117li\u0173 grup\u0117s: \u017demaitijoje apsilankydavo „berneliai“, Aukštaitijoje – „\u010digonai“ ir „seniai“, S\u016bduvoje – „Šyvio šokdintojai“, Ma\u017eojoje Lietuvoje – „meška“, „arklys“ ir kt., o dz\u016bk\u0173 kal\u0117dotoj\u0173 dainose minimas „juodas kudlotas“. Ilgiausiai kal\u0117dini\u0173 persireng\u0117li\u0173 vaikštyn\u0117s išliko Vilkaviškio krašte, kur iki šiol gyvuoja Šyvio šokdinimo paprotys. <\/p>\n

Dr. Dalia URBANAVI\u010cIEN\u0116 <\/p>\n

 <\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Etnin\u0117s kult\u016bros globos taryba ragina puosel\u0117ti lietuviškas tradicijas. Adventin\u0117s vakaron\u0117s Per advent\u0105 \u017emon\u0117s rinkdavosi kartu pavakaroti. Tuomet dirbdavo \u012fvairius darbus – moterys ir merginos verp\u0117, pl\u0117š\u0117 plunksnas, vyrai tais\u0117 pakinktus,… <\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":0,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"pmpro_default_level":"","jetpack_post_was_ever_published":false,"_FSMCFIC_featured_image_caption":"\u0160iemetinis adventinis miestelis Lietuvos etnografijos muziejuje. \/ Renatos ADOMAVI\u010cIEN\u0116S nuotr. \/ Lietuvos etnografijos muziejaus archyvas","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","_jetpack_newsletter_access":"","_jetpack_dont_email_post_to_subs":false,"_jetpack_newsletter_tier_id":0,"_jetpack_memberships_contains_paywalled_content":false,"_jetpack_memberships_contains_paid_content":false,"footnotes":""},"categories":[58],"tags":[],"class_list":["post-10564","post","type-post","status-publish","format-standard","hentry","category-tapatybes-ispaudai","pmpro-has-access"],"featured_image_urls":{"full":"","thumbnail":"","medium":"","medium_large":"","large":"","1536x1536":"","2048x2048":"","post-thumbnail":"","visualnews_post_thumb":"","woocommerce_thumbnail":"","woocommerce_single":"","woocommerce_gallery_thumbnail":""},"author_info":{"info":["admin"]},"category_info":"Tapatyb\u0117s \u012fspaudai<\/a>","tag_info":"Tapatyb\u0117s \u012fspaudai","comment_count":"0","jetpack_featured_media_url":"","jetpack_sharing_enabled":true,"jetpack-related-posts":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/10564","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=10564"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/10564\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":65684,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/10564\/revisions\/65684"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=10564"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=10564"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.santaka.info\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=10564"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}