Jaunimas nori jaustis atsakingas už savo miestą

Andrius GRYGELAITIS

Rubrikoje „Ką norėčiau pakeisti savo mieste?“ jauni žmonės atvirai kalba apie tai, kas Vilkaviškyje, Kybartuose juos džiugina ir kelia klausimų, ką jie norėtų keisti. Jaunuoliai svarsto, siūlo alternatyvas, ieško sprendimų – kartais drąsių, kartais netikėtų, bet visada nuoširdžių. Šįkart – interviu su vilkaviškiečiu Eimu Stanaičiu.

– Kas Tave labiausiai įkvepia, o kas riboja gyvenant Vilkaviškyje?

– Vilkaviškis – kontrastų miestas. Vieniems mano draugams ta mažo miesto ramybė tampa motyvacija kurti ir tobulėti, o kitiems, priešingai, ji atrodo lyg suvaržymas. Pastarieji neslepia, kad skaičiuoja dienas iki mokslų baigimo, kai galės išvykti į didmiesčius. Aš pats manau, kad galimybės čia yra kiek ribotos, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus būdo: tiems, kurie vertina lėtesnį tempą ir jaukią aplinką, Vilkaviškis gali tapti tikru įkvėpimo šaltiniu.

– Gal galėtum įvardyti pagrindines problemas, su kuriomis susiduria jaunimas Vilkaviškyje?

– Čia jauniems žmonėms sunkiausia atrasti bendraminčių grupes, kuriose jie jaustųsi pritapę, suprasti ir galėtų laisvai reikštis bei tobulėti. Dabar sukasi tarsi užburtas ratas – kadangi Vilkaviškyje gyvena nedaug žmonių, ypač mokyklinio amžiaus, jiems sunkiau surasti tų, kurie turėtų tuos pačius pomėgius, įsitikinimus. Dėl to nemaža dalis jaunimo ir nori kuo greičiau išvykti į didesnius miestus. Ten jie gali jaustis laisviau.

– O ką manai apie laisvalaikį Vilkaviškyje? Ar jaunimui čia užtenka veiklos?

– Manau, kad Vilkaviškyje tikrai yra ką veikti, jei tik turi noro. Turime puikų sporto centrą su daugybe aktyvių užsiėmimų, taip pat veikia Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centras. Ten sau vietą ras kiekvienas: nuo skautų iki jaunųjų dailininkų. Žinoma, visada norisi daugiau, todėl baseino atsiradimas būtų didžiulis privalumas. Girdėjau, kad planai jį statyti jau juda į priekį, tad tai būtų dar vienas stiprus traukos centras ne tik jauniems žmonėms.

– Kokių pokyčių Vilkaviškio viešosiose erdvėse tikiesi?

– Manau, paslaptis paprasta: jei norime erdvių jaunimui, reikia leisti jas kurti ne tik suaugusiesiems, bet ir mums patiems. Norėčiau, kad Savivaldybės atstovai dažniau išklausytų mūsų rekomendacijas. Juk būtent mes mieste susitinkame, bendraujame, todėl mūsų įsitraukimas į erdvių kūrimą ne tik padarytų jas patrauklesnes, bet ir suteiktų mums atsakomybės jausmą už savo miestą.

– Kaip manai, ar Vilkaviškyje jaunam žmogui lengva realizuoti save – mokytis, dirbti, kurti, imtis iniciatyvų?

– Manau, kad pagrindas mokytis ar susirasti pirmąjį darbą čia tikrai yra. Tačiau savirealizacija – šiek tiek sudėtingesnis klausimas. Nors sąlygos imtis iniciatyvų egzistuoja, kartais pajunti, kad Vilkaviškis tiesiog turi savo „lubas“ dėl miesto dydžio. Kita vertus, mažas miestas yra puiki erdvė drąsiems pirmiesiems žingsniams – čia lengviau būti pastebėtam, jei tik turi idėjų ir užsispyrimo.

– Kaip vertini miesto renginius jaunimui – ar jie atliepia jūsų poreikius?

– Puikus pavyzdys, kokių renginių mums reikia, – festivalis „Mažinam atstumą“. Nerealu matyti, kiek daug žmonių jis pritraukia ir kokią gerą energiją kuria. Visgi, jei atvirai, be šio festivalio Vilkaviškyje šiuo metu matau šiokią tokią tuštumą. Norėtųsi, kad tokio lygio renginiai būtų ne vienkartiniai blyksniai, o nuolatinė miesto kultūros dalis, kuri atspindėtų tai, kuo jaunimas gyvena šiandien.

– Ką, Tavo nuomone, valdžia galėtų padaryti kitaip, kad jaunimas labiau įsitrauktų į miesto gyvenimą?

– Pirmiausia, manau, reikėtų atsikratyti stereotipo, kad jaunimas dar per mažai supranta apie miesto gyvenimą. Būtų puiku, jei Savivaldybės atstovai dažniau rengtų neformalius susitikimus su jaunais žmonėmis – ne dėl „paukščiuko“, o norėdami iš tikrųjų išklausyti mūsų idėjas. Kai jauti, kad tavo balsas kažką keičia, atsiranda ir didesnis noras patiems įsitraukti į miesto kūrimą.

– Jei turėtum galimybę prisidėti prie miesto ateities kūrimo, nuo ko pradėtum ir kodėl?

– Pradėčiau nuo tiltų tarp skirtingų kartų tiesimo, nuo projektų, kuriuose susitiktų kelios kartos. Juk svarbu ne tik išklausyti vieniems kitus, bet ir rasti bendrų taškų. Pradėčiau nuo to, kas vienija. Pavyzdžiui, modernių laisvalaikio zonų, kuriose veiklos rastų ir paauglys, ir šeima su vaikais, ir vyresnio amžiaus žmogus, kūrimo. Miesto ateitis yra ten, kur kiekvienas jaučiasi reikalingas ir išgirstas.