Valentino dienai – apie Valentiną

Vasario 14-ąją švęsime švento Valentino dieną. Šiais metais tai yra puiki proga atgaivinti literatūros žinias – lietuvių literatūros klasikui, rašytojui eruditui Antanui Vaičiulaičiui (1906–1992) būtų sukakę 120, o Prancūzijoje jo parašytam romanui „Valentina“ (1936) – 90 metų. Valentina yra pagrindinės romano herojės vardas. Ką ji gali pasakyti šiuolaikinėms valentinoms ir valentinams?

Ką byloja vardas

Valentino vardas Vakarų pasaulyje nuo seno siejamas su meilės tema. Tradicija prasidėjo nuo švento Valentino. Žymiausia Viduramžių hagiografijos – pasakojimų apie šventųjų gyvenimus ir kankinystes – knyga, Jokūbo Voraginiečio Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai, informacijos pateikia nedaug. Jis buvo gerbiamas presbiteris – ankstyvųjų krikščionių bendruomenės vadovas. Imperatorius Klaudijus siūlė jam draugauti ir garbinti romėnų dievus, bet jis atsisakė. Nors Klaudijui patiko Valentino išmintis, prefekto įkalbėtas, imperatorius atidavė jį saugoti aukštam imperijos pareigūnui. Valentinas nebuvo kerštingas – sugrąžino apakusiai prefekto dukteriai regėjimą ir visi prefekto namai atsivertė į Kristų. Vis dėlto po kurio laiko Klaudijus nukirsdino Valentiną. Voraginietis rašo, kad vardas Valentinas gali būti kilęs nuo žodžių valorem tenens („išlaikantis galią“, ištikimai besilaikąs šventumo) arba valens tyro („pajėgus karys“, Kristaus karys).

Esama ir kitų legendos versijų. Sakoma, jog išgydęs apakusį vaiką šv. Valentinas toliau darbavosi, skleisdamas Kristaus mokslą, ir buvo įkalintas dėl to, kad tuokė krikščionių poras ir padėjo persekiojamiems krikščionims Romoje. Susituokusiems vyrams nereikėjo eiti į karą. Santykiai tarp Klaudijaus ir Valentino esą buvę neblogi tol, kol šis nebandęs imperatoriaus atversti į krikščionybę. Tada įniršęs valdovas liepęs jam pasirinkti: atsižadėti savo tikėjimo arba gauti lazdų ir būti nukirsdintam. Egzekucijos dieną šventasis palikęs mergaitei raštelį su užrašu: „Tavo Valentinas“. 496 metais po Kr. popiežius Gelazijus paskyrė vasario 14 dieną jo kankinystei minėti.

Romantinę gaidą šventė įgavo veikiausiai Viduramžiais, kai buvo manoma, kad būtent vasario viduryje paukščiai susiranda poras. Nors nėra žinoma tiksli šventės kilmė, jau seniai ši diena laikoma meilės, romantikos ir atsidavimo diena.

Meilės rūšys

Kas yra meilė? Graikų kalboje yra bent trys žodžiai meilei nusakyti. Eros yra meilė, būdinga įsimylėjėliams, kai trokštama būti kartu su savo meilės objektu, „turėti“ jį. Philia yra ryšys tarp žmogaus ir žmogaus, apimantis draugiškumą, užuojautą, rūpestį ir pagarbą. Agape – aukščiausia meilės forma. Apie ją kalbama Šventajame Rašte. Tai dieviška – besąlygiška, pasiaukojanti, tobula Dievo meilė žmonėms bei jos atšvaitas žmogaus gyvenime.

„Valentinos“ meilė

Apie kokią meilę rašoma A. Vaičiulaičio „Valentinoje“, viename pirmųjų lietuvių meilės romanų, Alfonso Nykos-Niliūno pavadintame epochiniu?

Jaunuolis, vardu Antanas, atvyksta į provincijos miestelį sekretoriauti seneliui – senam mokslininkui (šio personažo prototipas – kalbininkas Jonas Jablonskis). Ten jis sutinka šalimais kaime gyvenančią Valentiną – gražią, nuoširdžią, muzikalią ir jautrią mergaitę. Pasirodo, Antanas buvo ją jau matęs viename baliuje ir troško vėl išvysti bei susipažinti.

Santykiai tarp jaunų žmonių rutuliojasi lėtai, kartu klausantis muzikos, vaikštinėjant, lankant Valentinos vienuolę tetą, skinant liepžiedžius ar klausantis bičių dainos. Jie daugiau jaučia ir tyli, nei kalbasi, o jei kalbasi – tai ne buitiškai. Tai gilios, poetiškos ir giminingos sielos. Jų santykiai rutuliojasi gamtos fone, kuri ar tik nebus pats svarbiausias visaapimantis romano veikėjas. Galiausiai Antanas laiške pusbroliui prisipažįsta: „Aš ją pažįstu neseniai, bet myliu nuo pat amžių pradžios.“

Atrodo, viskas krypsta laimingos pabaigos link. Tačiau kodėl Valentina kartais tokia liūdna? Pasirodo, ji jau pasižadėjusi inžinieriui Modestui, kuriam įsiskolinęs jos tėvas. Bet ji taip nenorinti už jo tekėti, kad mąsto apie vienuolės abitą. Antanas ieško išeities. Miestelio atlaidų dieną jie susitinka, bet Valentiną pasikviečia bičiulių trijulė, kurioje yra ir inžinierius. Valentina prieš savo valią paklūsta, pažadėjusi grįžti – negrįžta. Sugniuždytas ir įniršęs Antanas pareina namo. Tvenkiasi lietus. Pas jį ateina Valentina. Ji bando atsiprašyti, bet Antano širdis kieta – jis šaltai ją išprašo. Valentina išeina, tada prapliumpa lyti. Tai ne paprastas lietus, o gaivališka vasaros audra su perkūnija ir žaibais. Antanas susivokia. Jis puola pro duris ieškoti Valentinos, bet jos niekur nėra. Galiausiai jis ateina pas Kostą, žavingą senolį, gyvenusį prie ežero. Pasirodo, Valentina pasičiupusi jo valtį ir nuirklavusi per ežerą link vienuolyno, kuriame gyvena jos teta. Augusi prie vandens, ji nuo mažens puikiai irklavo. Tačiau baisi audra verčia nerimti. Antanas su Kostu per siautėjančias bangas patys nusiiria į vienuolyną. Taip, Valentina ten. Vienuolyno tarnai ją išgelbėję iš ežero. Bet Antanui neleidžia jos pamatyti, tik pasakoma, kad ji jam atleido. Ryte Antanas su Kostu grįžta į savo krantą. Staiga pasigirsta varpas. Kostas persižegnoja. Štai ir romano pabaiga – jau niekada viena laivininkė „nestebės vasarų derliaus“.

Romano pabaiga mįslinga. Autorius tiesiai nepasako, kad Valentina mirė, tik verčia spėti – varpas suskamba žmogui mirus.

Štai tokia istorija. Apie kokią meilę kalba romanas? Apie meilę, vadinamą eros, –įsimylėjėlių santykį, dėl kurio susikuria poros ir įvyksta daugybė nuostabių dalykų. Antanas mylėjo Valentiną, troško visą gyvenimą būti kartu. Tačiau ką tai reiškia? Jis norėjo turėti ją šalia savęs. Tačiau įžeista savimeilė neleido atleisti – įžeistas eros tampa žiaurus.

Valentinos pamoka

Kokia yra Valentinos meilės pamoka? Jeigu Antanas būtų jos neišvaręs į lietų ir atleidęs šį nelabai nė didelį prasižengimą, galbūt jie būtų radę išeitį ir būtų buvusi išsaugota žmogaus gyvybė ar – jei vis dėlto Valentina nenorėdama užsidarė vienuolyne – laimė. Kitaip tariant, jei jis būtų paieškojęs ne asmeniško, o bendražmogiško santykio, leidžiančio į Valentiną pažvelgti ne kaip į troškimo ar geismo objektą, o kaip į žmogų.

Tokia Valentinos pamoka Valentino dienai – mylėdami savo valentinus ir valentinas nepamirškime gilesnių meilės klodų. Šventojo Valentino užrašas „Tavo Valentinas“ buvo agape išraiška. Siekime bent jau philia, tada eros smagiai, saugiai ir ilgai gyvens mūsų širdyse.

A. Vaičiulaičio romaną „Valentina“ galima rasti Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje. Retų spaudinių kolekcijoje saugomas originalus antrojo 1951-ųjų metų leidimo Šveinfurte egzempliorius.

Saulenė PUČILIAUSKAITĖ

Vilkaviškio viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė