Signataro širdyje Pilviškiai užima ypatingą vietą

Andrius GRYGELAITIS

Nors Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Endriukaitis gimė ne Vilkaviškio krašte, tačiau iš tikrųjų su mūsų rajonu jis turi visai nemažai sąsajų.

Formavosi asmenybė

Visi puikiai žino, kad tarp 1990-ųjų kovo 11-osios akto signatarų buvo vilkaviškietis Jonas Mačys, tačiau iš tikrųjų tarp 124 deputatų, balsavusių už Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą, buvo ir dar vienas glaudžiai su mūsų rajonu susijęs asmuo – A. Endriukaitis. 1936 m. Kaune gimęs, o pirmuosius savo gyvenimo metus Alytuje ir Vilniuje praleidęs Algirdas 1945 m. persikėlė į kaimyninį Šakių rajoną.

„Mano tėtis buvo karininkas, tad kurį laiką teko kraustytis iš vienos vietos į kitą. Vilniuje baigiau pirmąją klasę, tačiau kai į sostinę sugrįžo rusai, mes su šeima persikėlėme į Suvalkiją. Abu mano tėvai kilę iš Šakių rajono, tad galima sakyti, jog ir aš esu tikras suvalkietis. Čia prabėgo nemaža dalis mano gyvenimo“, – sakė dabar Vilniuje gyvenantis A. Endriukaitis.

1945 m. jis pradėjo lankyti Šakių rajono Jankų pradinės mokyklos antrąją klasę, o 1947 m. įstojo į tuometinę Pilviškių vidurinę mokyklą, kurią baigė 1954 m. Kaip pripažįsta pats signataras, būtent Pilviškiuose formavosi jo asmenybė.

Lietuvos patriotas

A. Endriukaitis pasakojo, kad Pilviškiuose mokytis jam patiko. Mokslai sekėsi visai neblogai, o čia dirbę pedagogai gana atvirai pritarė lietuvybės idėjoms, neslėpė savo nepalankumo sovietinei diktatūrai. Pats Algirdas taip pat nuo jaunystės priešinosi tuometinei valdžiai, dėl ko vėliau net nukentėjo.

„Dar besimokydamas Pilviškiuose su dviem draugais rengiau proklamacijas – platinome lapelius, kuriuose raginome nestoti į komunistines organizacijas, įvairiais kitais būdais pasisakėme prieš Lietuvos okupantus. Tuo metu didžioji dalis žmonių mus palaikė, tačiau ne visi buvo tokie bebaimiai. O mes, jaunuoliai, tikrai nieko nebijojome. Mokykloje net priklausiau komunistinės literatūros naikinimo sąjungai. Su kitais jos nariais plėšydavome propagandinius leidinius. Mano visa šeima buvo Lietuvos patriotai, tad ir aš negalėjau būti kitoks“, – pasakojo A. Endriukaitis.

Nepaisant to, kad mokykloje atvirai kėlė lietuvybės idėjas, tai nesutrukdė jam įstoti į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Visgi čia į jo antisovietines pažiūras jau nebuvo žiūrima pro pirštus.

Ištrėmė į lagerius

Besimokydamas Vilniaus universitete A. Endriukaitis toliau aktyviai dalyvavo įvairiose protesto prieš sovietinę valdžią akcijose. 1956 m. su bičiuliais jis aktyviai palaikė Vengrijos revoliucijos idėjas, tais pačiais metais lapkričio 2 d. dalyvavo ir masiniame antisovietiniame mitinge Vilniaus Rasų kapinėse.

„Didžioji dalis tų, kurie ten dalyvavo, buvo užfiksuoti ir vėliau pripažinti antivalstybiniais elementais. Po to mane net buvo pasikvietęs gerai žinomas vienas iš žiauriausių sovietų saugumo pareigūnų – čekistas Afanasijus Dušanskis. Jis visaip bandė tardyti, tačiau nieko nepešęs turėjo paleisti. Aišku, tik laikinai“, – prisiminė pašnekovas.

Artėjant 1957 m. vasario 16 d. jis su bendraminčiais savuose rateliuose ėmė svarstyti, kaip paminėti šią datą. Sovietų saugumas tą sužinojo, todėl vasario 14 d. A. Endriukaitis kaip galimas provokatorius buvo suimtas. Vėliau teisme buvo priminti ir jo prieš sovietų valdžią nukreipti Pilviškiuose vykdyti „nusižengimai“.

„Tuo metu gyvenau universiteto bendrabutyje. Saugumiečiai į kambarį įsiveržė naktį, padarė kratą ir mane išsivežė. Iš pradžių kuriam laikui uždarė kažkur rūsiuose, slaptose saugumo kamerose. Vėliau vyko teismas. Kai buvau pripažintas kaltu, iš pradžių uždarė į Lukiškių kalėjimą, o iš ten ištrėmė į rytus, į Rusijos sudėtyje esančios Mordovijos respublikos lagerius“, – pasakojo signataras.

Neblogos sąlygos

Tuo metu į Mordovijos lagerius paprastai siųsdavo politinius kalinius, tad patekęs ten A. Endriukaitis rado ir keletą žinomų asmenų. Tarp jų buvo nemažai jaunimo, vienas kitas partizanas.

Vyras pasakojo, kad pirmaisiais metais tremtyje sąlygos buvo visai neblogos. Ten kalintieji kone kasdien galėdavo gauti siuntinių, jų kiekiai ar dydžiai nebuvo ribojami. Tik vėliau imta drausti sunkesnius nei 5 kg siuntinius, o galimybės juos gauti vis retėjo.

Vieną kartą Algirdo tėvai nepasvėrė sūnui skirtos siuntos, kuri keliais šimtais gramų viršijo nustatytas normas, tad ji buvo sugrąžinta atgal į Lietuvą.

„Dažniausiai iš gimtinės sulaukdavau lašinių, kuriais dalindavausi su kitais tremtiniais. Kalėdamas lageryje dirbau radijo dėklų gamykloje. Laisvalaikiu nuolat žaisdavome krepšinį. Mums, lietuviams, niekas negalėdavo pasipriešinti“, – pasakojo A. Endriukaitis.

Neretai tarp gaunamų siuntų pasitaikydavo ir knygų. Jų skaičiaus kurį laiką taip pat niekas neribojo. Kartais knygų viršeliai skelbdavo, kad jas parašė kokie nors rusų autoriai, tačiau iš tikrųjų tai būdavo lietuviški kūriniai. Lagerio prižiūrėtojai taip akylai tremtiniams skirtų siuntų netikrindavo.

„Apskritai, sąlygos nebuvo labai blogos. Kartais saugumiečiai vykdydavo kratas. Esu tik kartą gavęs nuobaudą. Pagal galiojusią tvarką, kai į kambarius užeidavo koks nors viršininkas, turėdavome jį pagerbdami atsistoti. Sykį to nepadariau. Tąkart dešimčiai parų buvau uždarytas į karcerį“, – prisiminė pašnekovas.

Įsijungė į laisvės kovas

A. Endriukaitis pasakojo, kad kai baigėsi įkalinimo laikas, jam į rankas buvo įduoti 8 rubliai – būtent tiek, kiek kainavo traukinių bilietai į Lietuvą. Kelionėje nakvynėmis ir maistu jis turėjo pasirūpinti pats.

Grįžęs į gimtinę būsimasis signataras studijavo tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, įgijo mokslinio agronomo ir ekonomisto specialybes. Vėliau jis dirbo įvairiuose šalies rajonuose – Kauno, Panevėžio, Šakių, o 1971–1979 m. ėjo Vilkaviškio rajono „Pergalės“ kolūkio ekonomisto pareigas.

Šalyje pradėjus pūsti Sąjūdžio vėjams A. Endriukaitis 1988 m. tapo Šakių rajono Sąjūdžio tarybos pirmininku, o netrukus nusprendė kandidatuoti ir į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, kurio nariu buvo 1990–1992 m.

„Dirbdamas Suvalkijoje susiradau daug draugų, bendraminčių. Kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdžio judėjimas, abejonių, ar reikia prie jo jungtis, nebuvo. Tuo metu visoje šalyje jau vyravo perversmo nuotaikos. Daug važinėjau po ūkius, tad jaučiau žmonių palaikymą. Galima sakyti, kad natūraliai nusprendžiau kandidatuoti į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Gana lengvai laimėjau rinkimus“, – prisiminė pašnekovas.

Baimės netrūko

Dirbant Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime A. Endriukaičiui teko prisidėti prie dviejų istorinių Lietuvos įvykių – 1990-ųjų kovo 11-osios ir 1991-ųjų sausio 13-osios.

Signataras pasakojo, kad tuo metu Seime įtampos netrūko, parlamentarai ne vieną naktį nakvojo darbo vietoje, buvo baiminamasi galimo Rusijos įsiveržimo, todėl svarstyti patys įvairiausi scenarijai – nuo galimybės priešintis agresoriui iki kompromisų ieškojimo.

„Ne kartą buvome pasiruošę pačiam blogiausiam scenarijui, tačiau tai nekeitė mūsų įsitikinimų. Tvirtai žinojome, kad norime, jog Lietuva išliktų laisva“, – pabrėžė suvalkiečiu save vadinantis pašnekovas.

Po nepriklausomybės atkūrimo kovų jis 1992–1996 m. dirbo Lietuvos Respublikos Seimo nariu, vėliau pasitraukė iš aktyvios politikos. A. Endriukaitis daugiau dėmesio skyrė visuomeninei veiklai, periodiškai reiškėsi viešojoje erdvėje kaip politinių procesų komentatorius, rašė straipsnius, pasisakė aktualiais valstybės raidos klausimais.

Politika vyrą domina ir šiandien. Signataras neslepia, kad jam skaudu matyti tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Anot jo, dabar mūsų šalis pernelyg daug blaškosi ir pamažu praranda ilgus metus kurtą identitetą.

„Politiniai procesai negali nedominti, juk pats politiko keliu žengiau ne vienus metus. Galima sakyti, kad jį pradėjau eiti dar Pilviškiuose. Būtent dėl to šis kraštas man labai brangus. Kai orai šiek tiek atšils, žadu vėl apsilankyti buvusioje savo mokykloje. Netgi turiu jos bendruomenei paruošęs šiokių tokių dovanų“, – paslaptingai šypsojosi A. Endriukaitis.