Ar JAV dar reikia Europos?

Vytautas ADOMAITIS

Neseniai paskelbta JAV nacionalinio saugumo strategija (NSS) suteikė progą pagalvoti, kaip naujoji dešinė, sudaranti šios šalies prezidento Donaldo Trampo administracijos branduolį, mato Europą.

Lietuvos nacionalinio saugumo politika tradiciškai rėmėsi tarptautinės teisės taisyklėmis grindžiamos pasaulio tvarkos išsaugojimu. Šią tvarką Europoje užtikrino Jungtinės Amerikos valstijos, praeito amžiaus pabaigoje likusios vienintele supervalstybe.

Prie šios pasaulio tvarkos taip pripratome, kad spėjome pamiršti, jog tarptautinė teisė pati neįsigyvendina. Jai užtikrinti reikalinga sutelkta suverenių valstybių galia ir bendras veikimas.

Kai pagrindinis žaidimo dalyvis nusprendžia, kad kiti žaidėjai pelnosi jo sąskaita, pokyčiai tampa neišvengiami. Tuomet kalbos apie taisyklėmis grįstą pasaulį pavirsta nostalgija senai gerai tvarkai.

Galvon ateina šlovingas riteris Don Kichotas, gyvenęs viduramžių riterių romanų įaudrintoje savo vaizduotėje, bet ne jį supančioje tikrovėje. Laimei, praeities takais klajojantį liūdnojo veido riterį visur lydėjo ištikimas draugas Sančas Pansa – juokingas ir nerangus storulis, neskaitęs riterių romanų, bet turintis daug sveiko proto. Jis riteriui primindavo, kad viduramžiai jau baigėsi, o riterių garbės kodeksas liko romanuose.

JAV nacionalinio saugumo strategijoje nerasite skambios retorikos apie vertybinę politiką: pagalbos skambutis, apeliuojant į taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką, pagrindinės sąjungininkės nukreiptas į autoatsakiklį. „Pasaulis geriausiai veikia tuomet, kai valstybės siekia savo interesų“, – rašoma strategijoje.

Tai kritika ankstesnių JAV administracijų – tiek demokratų, tiek respublikonų – pasaulio įsivaizdavimui.

Nuo Šaltojo karo pabaigos visos pasaulio bėdos reikalavo JAV įsikišimo. Galiausiai savo pajėgumus Amerika paskleidė per plačiai ir per brangiai. Taigi, siekiama šaltakraujiškai iš naujo apsibrėžti, ką praktikoje reiškia MAGA (Make America Great Again) šūkis „Pirmenybė Amerikai“ (angl. America First).

Strategijoje taisyklėmis grįsta pasaulio tvarka paminėta vienintelį kartą, kalbant apie nuviltus lūkesčius, kuomet „iškeldami gamybos pajėgumus į Kiniją, [vylėmės], jog padėsime jai tapti vadinamosios taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos dalimi. Tai neįvyko“. Kitais žodžiais, Kinija žaidžia pagal savo taisykles.

Naujoje pasaulio tvarkoje, kaip ją mato Amerika, pagrindiniai veikėjai yra ne taisyklių laikymąsi užtikrinančios transnacionalinės institucijos, o valstybės. Transnacionalinės institucijos, kita vertus, neretai „siekia sunaikinti atskirų valstybių suverenias galias.“ Tarp tokių institucijų atsiduria ir Europos Sąjunga, pertekliniu reguliavimu baigianti uždusinti Europos inovacijas ir ekonominį augimą.

Strategijoje (NSS) į Europą žiūrima ne kaip į Europos Sąjungą, bet kaip į atskiras Europos šalis, patiriančias panašių ekonominių ir civilizacinių iššūkių.

NSS sugrįžtama prie realizmo ištakų: pasaulio tvarka atspindi valstybių galios pusiausvyrą, o ne atvirkščiai. Vienintelė inovacija yra tai, kad nesiremiama jokia politine ideologija. Galime būti tikri, kad Marko Rubio vadovaujamas Valstybės departamentas nebebus demokratijos eksporto agentūra. Pasaulio autokratai bus Amerikos sąjungininkais lygiai taip pat, kaip ir demokratinės valstybės. Pasirinkimo kriterijus vienas: ar sąjungininkas padės užtikrinti Amerikos nacionalinius interesus?

Tačiau grįžkime prie Europos. Anot strategijos, pagrindiniai Europos iššūkiai yra ne ekonominiai, bet civilizaciniai: Europa netekusi „civilizacinio pasitikėjimo savimi“. Pasak NSS, Europos civilizacinius praradimus, be kitų veiksnių, lemia ES, „pakertanti politines laisves ir valstybių suverenitetą.“ Be to, „migracija sukuria įtampas, ribojama žodžio laisvė ir politinė opozicija, nyksta nacionaliniai savitumai bei krenta gimstamumas“, – kitus civilizacinio nuosmukio ženklus vardina NSS.

Žadama, kad „JAV diplomatija Europoje palaikys tikrą demokratiją ir žodžio laisvę bei atskirų Europos šalių tautinę tapatybę ir dvasią. […] Patriotinių partijų iškilimas atskirose Europos valstybėse tam teikia optimizmo.“

Patriotinėmis plačiąja prasme veikiausiai laikomos tos partijos, kurios ryžtingai riboja migraciją iš trečiųjų šalių. Tarp jų – ne vien „Nacionalinis Susirinkimas“ (buvęs „Nacionalinis Frontas“) Prancūzijoje, „Reform UK“, AfD Vokietijoje, bet ir vengriškoji „Fidesz“.

Strategijos autoriams kažkodėl neužkliuvo, kad vengriškasis „Fidesz“ taip prisidėjo prie Vengrijos patriotinio atgimimo, kad per V. Orbano viešpatavimo laikotarpį žodžio laisvės indeksas šalyje nukrito nuo 0,77 (iš 1.00) iki 0,32.

Strategijoje įžvelgiama ir daugiau Europos skirčių. Pavyzdžiui, tarp senosios ir naujosios Europos. Centrinės, Rytų ir Pietų Europos valstybės išskiriamos, siekiant brandinti jose „sveiką valstybingumą, pasitelkiant prekybinius ryšius, ginklų pardavimus, politinį bendradarbiavimą ir švietimo bei kultūros mainus.“

Galime atmesti Europos skirstymą į senųjų ir naujųjų, patriotinių ir savitumą prarandančių šalių kategorijas, kaip metodą „skaldyk ir valdyk“. Šitaip galvojant, JAV pravartu tarp europiečių ieškoti skirčių ir su kiekviena šalimi kalbėtis atskirai, be ES tarpininkavimo. Veikdamos pavieniui, net didžiausios ir ekonomiškai pajėgiausios Europos šalys JAV atžvilgiu neturi derybinių galių. Taip Europoje bando veikti Rusija ir Kinija. Kodėl tos pačios taktikos neturėtų laikytis JAV?

Tačiau tokiai strategijos interpretacijai prieštarauja kita aiškiai išsakyta nuostata, kad stipri Europa yra „gyvybiškai svarbi JAV strateginė ir kultūrinė sąjungininkė“. „Transatlantinė prekyba yra vienas iš JAV klestėjimo šaltinių“, – rašoma NSS. „Europos pramonės, technologijų ir energetikos sektoriai yra pajėgūs konkuruoti visame pasaulyje. Europoje vykdomi pažangiausi moksliniai tyrimai. Europa yra pasaulinės svarbos kultūros institucijų namai. Nurašyti Europą prieštarautų tikslams, kurių norime pasiekti“, – rašoma dokumente.

Turėti stiprius – ekonomiškai ir kariškai pajėgius – sąjungininkus yra kiekvieno aljanso siekiamybė. Niekam nereikalingi sąjungininkai, nepajėgūs nieko duoti, bet norintys tik gauti. Kitaip tariant, tokie, kurie savo krašto apsaugai neišleidžia nė 2 proc. nuo BVP, bet nepraleidžia galimybės pamokslauti apie vertybinę politiką.

Todėl natūralu, kad siekdamos perkelti gynybos išlaidų naštą Europai, JAV susirūpinusios dėl Europos ekonominio vystymosi trajektorijos. Jei dabartinės tendencijos tęsis, po kelių dešimtmečių Europos šalių ekonomikos nebepajėgs užtikrinti savo gynybinių poreikių, o dalyje „NATO narių visuomenių daugumą sudarys ne Europoje gimę migrantai“, – rašoma strategijoje.

Dėl „civilizacinio nuosmukio“ diagnozės galima ginčytis. Strategijos autoriai Ameriką ir Europą mato per klasikinę populistų prizmę: valdžia užvaldyta elito, o paprastų amerikiečių interesai niekam nerūpi. Šis elitas ne tik sudarė sąlygas iškelti iš Amerikos gamybą ir darbo vietas, bet visuomenei bruka „prabudusios“ kairės ideologiją: apie žmones sprendžia ne pagal jų nuopelnus, bet pagal priklausomybę vienai iš engiamų grupių. Tai prieštarauja Amerikos civilizaciniam etosui.

M. Anton, pagrindinis strategijos autorius, D. Trampo revoliuciją mato kaip paprastų amerikiečių sukilimą prieš elitą – radikalaus politinio pokyčio reikalaujantį piliečių demokratijos proveržį, kartu atnešiantį ir civilizacinį Amerikos atsinaujinimą.

Strategijos autoriai Europai taiko tą patį „elito prieš paprastus žmones“ naratyvą. Europos Sąjunga yra elito įrankis, o patriotinės partijos – žmonių valios išraiška. Jei D. Trampo revoliucija padeda atsinaujinti Amerikai, tokios pat revoliucijos reikia ir giminingai civilizacijai, vardu Europa.

Kokias išvadas galime padaryti? Viena aišku: naujojoje pasaulio tvarkoje teks mažiau kliautis skambia Don Kichoto retorika apie taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką. Vietoje to pravartu pasiklausyti, ką sako Sančas Pansa. Amerikai reikia stiprios ir dinamiškos, o ne stagnuojančios Europos. Tokios jos reikia ir mums. Šia prasme, JAV ir Lietuvos interesai sutampa.

Sančas Pansa nujaučia, kad Europa yra stipri, kai Europos valstybės veikia kartu. Taip pat jis mato, kad ES sprendimų priėmimo mechanizmas, paremtas visuotiniu šalių sutarimu, savo esme primena liberum veto, veikusį LDK seimuose. Kai viena šalis gali blokuoti ES sprendimus dėl paramos Ukrainai, liberum veto virsta Europos politiniu paralyžiumi. Jei norime stipresnės Europos, reikia pradėti diskusijas apie ES sprendimų priėmimo peržiūrą – ypač kai gresia išorės pavojus.

Tačiau ES politinė galia niekuomet visiškai neatspindės jos ekonominės galios, – toliau galvoja ištikimas riterio palydovas. Tarpusavyje susitarti 27 valstybėms yra sunkiau, nei įtikinti vieną praeitimi gyvenantį Don Kichotą.