Netoli Pūstapėdžių kaimo stūkso senos nebeveikiančios kapinės. Ūkininko dirbamu lauku apsuptos, apaugusios krūmais ir šimtamečiais medžiais, jos liudija amžinojo poilsio vietą. Ant kalnelio esantis kapinynas jau nebeturi nei antkapių, nei paminklų. Žaliomis samanomis apaugę guli buvusios kapinių tvoros stulpų likučiai.
Kad čia būta kapinių, liudija jau šiais laikais pastatytas paminklas, kuriame iškalti žodžiai „Mažųjų Būdežerių kaimo senosios kapinės, vadinamos prancūzkapiu“.
Neseniai aptikau ilgaamžės Pūstapėdžių kaimo gyventojos, 1892 m. gimusios Kostancijos Karužaitės-Arbataitienės užfiksuotus liudijimus. Senolė pasakojo apie prancūzmetį, iš rytų į vakarus besitraukiančius Napoleono kariuomenės vyrus. Mažoji jų dalis po nepavykusio žygio į Maskvą bandė grįžti atgalios. Šaltos žiemos speige temperatūra nukrisdavo iki minus dvidešimties laipsnių. Nuo šalčio sustirę prancūzai mirdavo prie vietinių namų durų.
Anot Kostancijos, kapinės netoli Pūstapėdžių vadinamos šimtametėmis ir jos skirtos tik vietiniams gyventojams: „[Senasis] kelias ėjo prie Vembrės upelio. Upelis buvo didelis – arklius maudydavo. Upelis buvo didelės gylės, buvo didelės pelkės, sunku pereiti. Netoli tilto buvo didelis kalnas ir močiutė sakydavo, kad prancūzai sušalę ten palaidoti. Močiutė dar matė prancūzus. Kai pamelždavo karvę, tai prancūzai reikalaudavo pieno ir mušdavo karvę, kad duotų pieno. Kaip malkas sušalusius prancūzus rinkdavo ir kavodavo. Vėliau tiesė naują kelią ir pastatė naują tiltą, kaip dabar eina.“
Užrašytuose liudijimuose pasakojama apie Pūstapėdžių pono palaikus. Čia turbūt kalbama apie buvusį dvaro savininką. Kapinėse, ant kalnelio, kažkada buvusi koplyčia. „Koplytėlėje, sklepe, kai ponas numirė, palaidojo poną. Dvaras kapinėms daugiau žemės nedavė. Ten buvo daug medžių – viską išpjovė. Kai mirė ponas, tai pastatė koplytėlę. Dabar dar yra didelis jovaras ir nevalna išpjauti. Atvažiuodavo kunigas laikyti mišias tik prie caro. Vėliau kunigas neatvykdavo“, – rašoma prisiminimuose.
„Sklepas išmūrytas labai seniai, – tęsiamas močiutės pasakojimas, – dabar įkritęs stogas. Po karo dar buvo išlikusios medinės skulptūros, kurios vėliau buvo sudegintos. Buvo senas šventos šeimynos paveikslas. Ant tinko buvo užfiksuoti metai – 1880-81. Pati koplyčia buvo statyta iš pilkų didelių plytų. Prelatas Matas Dabrila apžiūrėjęs koplyčią galvojo panaudoti plytas savo tvartams, bet suprato, kad jos netinkamos. Kai gegužinės ar birželinės maldos būdavo, tai žmonės be kunigų giedodavo koplytėlėje. Stovėjo Kristaus statula, medinė – buvo apie dviejų metrų aukščio. Bet viską per karą sukūreno.“
Šie Kostancijos Karužaitės-Arbataitienės liudijimai buvo užrašyti 1987 metais.
Karštą 1812 m. birželį į Vilkaviškio kraštą suplūdo daugiau nei pora šimtų tūkstančių karių. Kolona nusidriekė kelis kilometrus link Marijampolės. Visi ruošėsi žygiui į rytus. Apie Napoleono atvykimą į Vilkaviškį amžininkas rašo taip: „Saulei leidžiantis kelyje pamatėme dulkių debesį. Trimitai pranešė apie imperatoriaus atvykimą. Po kiek laiko pasirodė Napoleonas, sėdintis bričkelėje, kurią pats važnyčiojo. Trimitai jojo priekyje, o jį supo palyda, susidedanti iš kelių kavalerijos karininkų. Napoleonas dėvėjo savo legendarinę mažą kepuraitę.“
Vyriausiasis kariuomenės vadas maršalas Nėjus nakvojo Paežerių dvaro rūmuose, o Napoleono svita išsiskleidė palapines Vilkaviškio dvaro prieigose. Kaip visi žinome, Vilkaviškyje karvedys paskelbė atsišaukimą, skelbiantį karą Rusijos imperijai.
Karo žygis į rytus pasibaigė nesėkme, ir prancūzai traukėsi per Vilkaviškio kraštą į vakarus. Sako, sušalusiems karininkams iš milinių išlupinėjo sidabrines sagas. Manoma, kad Vilkaviškio rajone yra išlikusi ne viena Napoleono karių kapavietė.
Jolita Žalgirytė savo straipsnyje rašo, kad „iki šiol šalia Gižų pieninės yra kauburys, kurį, anot pasakojimų, šalmais supylė Napoleono kariai, – mat ten stovėjęs imperatorius ir žvelgęs į pražygiuojančias armijos voras. Prie plento iš Vilkaviškio į Pilviškius, maždaug už pusantro kilometro nuo miesto, alyvomis ir brūzgais apaugusios stūkso pamirštos mirusių Napoleono karių kapinaitės.“
Netrukus, 2027 m., minėsime 215-ąsias Napoleono apsilankymo Vilkaviškyje metines. Tikimės, kad pavyks aptikti ir daugiau didžiojo karo genijaus pėdsakų mūsų krašte.
Muziejininkas Tomas SUŠINSKAS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.