Poezija, pagardinanti puodelį kavos…

Laima VABALIENĖ

„Vėl nauji žodžiai / Naujai naujam / Lape sudėti, / Gal nubanguos / Tolyn į ateitį, / O gal paliks / Tik dulkėm apdulkėti… / Dar nieks nežino – / Svajojama ir tikima, / Kad jie išliks ilgam / Kur nors ties praraja“, – šitokiu posmu prasideda šeštoji vilkaviškiečio Gražvydo Gavėno poezijos knyga „…prie kavos puodelio…“. Pavadinimas papildytas sakiniu „…mintis mėgsta tylą…“.

Tokį pavadinimo pasirinkimą autorius aiškina paprastai: „Manau, kad poezija geriau skaitosi rankose laikant puodelį aromatinio gėrimo. Bet galit su manimi nesutikti, tai jūsų nuomonė, o kad mintis myli tylą, jaučiu rašydamas.“

Tą gruodžio popietę, kai buvo pristatyta G. Gavėno knyga, Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje kvepėjo kava, skambėjo autoriaus skaitomi eilėraščiai ir pynėsi pokalbis. Cituojant jo moderatorę bibliotekininkę Viliją Štreimikienę, „kalbėjomės apie tamsios ir baugios nakties žavesį, triukšmingą, nepatogią ir iš proto varančią tylą, nostalgiškai skambančio ryto fragmentus, gimtųjų namų ilgesį. Apie voro išraizgytus tinklo akivarus, mažytę gležną smilgą, „sukarpytą“ papartį, sakraliniais smilkalais kvepiančią alyvą ir šaltą akmenį, gebantį jausti visą paletę jausmų…“ Apie tai, kuo pripildyti Gražvydo eilėraščiai, kaip neįtikėtinai paliečia jų žodžiai ir mintys.

Kiekvienas rinkinio eilėraštis pažymėtas savo gimimo data, tačiau į knygą jie sugulė kita, o ne nuoseklia seka. Nors, pasak autoriaus, gal ir yra kokia užslėpta dėlionė, kai tarpusavyje nesusiję eilėraščiai vienas prie kito prilimpa tiesiog pagal tos dienos nuotaiką. O menant knygos pavadinimą „…prie kavos puodelio…“ tokia dėlionė labai paranki – gerdamas kavą gali atsiversti bet kurį puslapį nežinodamas, kas laukia: nesi pririštas prie eilėraščių ciklo ar vienos temos. Toks autoriaus eksperimentas. Kaip ir „prie kavos“ pritaikytas knygos formatas (ji nedidelė, patogi turėti po ranka). Kaip ir eilėraščio žodis, ne visuomet telpantis į įprastas eiliavimo normas.

Ką jaučia autorius, kai jo knyga iškeliauja pas skaitytojus? „Tu ją paleidi, bet ne iki galo. Aš visuomet jaučiu atsakomybę. Tuo metu tau patinka eilėraštis ir įdedi jį į knygą. Bet kai perverčiu ankstesnes savo knygas, atrodo, ir tą eilėraštį reikėtų pakeisti, ir aną… Turiu daug savikritikos. Nemoku atmestinai parašyti ir taip palikti. Kai eilėraštis „atšąla“, tuomet pamatai, ką reikia pataisyti, suasmeninti, išryškinti… Man reikia, kad žodis sakinyje banguotų“, – kūrybinės virtuvės duris praveria G. Gavėnas. Jis sako rašantis apie tai, kas svarbu jam pačiam, tik paskui pagalvojantis, kad gal tai užkabins dar kokia dešimt – penkiolika žmonių ir jiems patiks, jie skaitys…

Skaito kur kas daugiau. Ir geria į save eilėraščių jausmą, banguojantį žodžio grožį, minties gelmę…

Gražvydas GAVĖNAS

…viltis…

Laiko tarpas

Toks talpus ir nedidelis –

Rodos, pasaulį skauda,

Išlekia skrajot į didžią erdvę,

Kol vieta po saule atsiranda…

Pasvajok, nebūtie,

Apie karčią savo būtį,

Kol dar sklinda žarija

Nuo ugnies į žilą laiką –

Jį paliesi – ir likimas

Duš suradęs krantą…

Vien atskridusi nuoga viltis

Žodžiams gyvastį suranda…

…tvora…

Bažnytinės tvoros

Su žvakių aštriais smaigaliais

Tikinčiųjų neįmintas mįsles

Lig krintančio dangaus

Spindinčio žaibo išsaugo…

Vienadienis voras

Užklydęs slapčia,

Su tinklo akivarais

Tvoros stipinuos išraizgo

Angelo sargo paveikslą –

Net nirštantys vėjai

Vakarais tampa bejėgiai

Užpūsti žvakes

Tvoros stipinuos

Ir angelą sargą išvyti…

Bažnytinės tvoros

Su žvakių aštriais smaigaliais

Vienadienius vorus išsaugo

Ir meldžiasi angelui sargui,

Nutildžiusiam vėjus

Žvakių aštriais smaigaliais…

…smilga…

Aušta nykstantis rytas

Ant siūbuojančios smilgos akies,

Miniatiūrinio žiedo viršūnės

Ir palinksta prieš brendančią rasą.

Sapnas kelias iš tavos nebūties

Ir keliauja į nežinomą kraštą –

Tarp pasaulio, kur buvo,

Kur dar bus tavo tavy…

Iš sapnų saldžios nebūties

Nuvingiuotam lig smilgos akies.

Vėjas gainioja rytmečio ūką,

Kaip praeivį namo neprašytą,

Dėl savumo būti savy…

Krinta lašas iš smilgos akies,

Prisilietęs prie auštančio ryto,

Liūdi sapnas, sudarkytas būties,

Nuo viduramžių iki galo

Pasikeitęs ramybę į alkį –

Krinta rytas nuo smilgos akies

Su žiedais esmės prabudimo.

…akmuo…

Blogiausia būna akmeniui –

Nedideliam, ant tako –

Visi jį keikia, spardo…

Pikčiausia būna akmeniui –

Šaltoj vandens tėkmėj –

Kiek stengtųsi – tėkmės neužtvenkia…

Ramiausia būna akmeniui –

Su neaštriais kampais, didokam –

Ant jo gali sėdėt ir pailsėti…

O laimingiausias akmuo esti

Į miesto grindinį įdėtas –

Jis jaučia žmogaus pėdas…