Vil­ka­viš­kio kraš­to si­na­go­gos dar gy­vos at­min­ty­je

Ke­liau­da­mi po Lie­tu­vos mies­tus, ku­riuo­se ka­dai­se gy­ve­no gau­sios žy­dų bend­ruo­me­nės, daž­nai nu­stem­ba­me su­ži­no­ję, kad si­na­go­ga be­veik nie­ka­da ne­bu­vo vie­na. Vil­niu­je jų skai­čius sie­kė apie šim­tą, Kau­ne – dau­giau nei tris de­šim­tis.

Si­na­go­ga žy­dų gy­ve­ni­me bu­vo ne tik mal­dos vie­ta. Tai bu­vo bend­ruo­me­nės cent­ras, kur jos nariai su­si­tik­davo, mo­ky­davo­si, gin­čy­­da­vo­si ir spręs­da­vo kas­die­nius bei dva­si­nius rei­ka­lus. Pag­rin­di­nė­se sa­lė­se sto­vė­jo svar­biau­si sim­bo­liai – į Je­ru­za­lę orien­tuo­tas Aron ko­de­šas, sau­go­jęs To­ros ri­ti­nius, ir Bi­ma – pa­ky­la, nuo ku­rios bu­vo skai­to­ma Šven­to­ji To­ra.

O kaip bu­vo mū­sų kraš­te? Kal­ba­me bū­tuo­ju lai­ku, nes iš­li­ku­sių si­na­go­gų ne­be­tu­ri­me. Apie jas, čia bu­vu­sias, liu­di­ja ne pa­sta­tai ar jų fragmentai, o do­ku­men­tai.

1930 m. Vil­ka­viš­kio ap­skri­ties vir­ši­nin­kas, va­do­va­vę­sis Žy­dų si­na­go­gų ir mal­dos na­mų val­dy­bų rin­ki­mų inst­ruk­ci­ja, Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jai buvo pa­tei­kęs iš­sa­mią in­for­ma­ci­ją. Ji at­sklei­džia stul­bi­nan­čią re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo įvai­ro­vę. Vien Vil­ka­viš­kio mies­te vei­kė net aš­tuo­nios si­na­go­gos ir mal­dos na­mai: „Nau­jo­ji Beis Ha­med­reš“, „Di­džio­ji Beis Ha­med­reš“, „Urin­zo­no“, „Beis-Hak­ne­seš“, „Ti­fe­res Ba­chu­rim“, mal­dos na­mai prie žy­dų se­ne­lių prie­glau­dos, „Cha­jai Odom Umiš­na­jot Šach“ ir dar vie­na si­na­go­ga Vil­niaus gat­vė­je.

Apsk­ri­ty­je jų taip pat ne­trū­ko – Pil­viš­kiuo­se, Viš­ty­ty­je, Ky­bar­tuo­se (Di­džio­ji ir „Oel Ie­chot“), Vir­ba­ly­je („Beth-ak­nes­seth“).

Kiek­vie­na si­na­go­ga tu­rė­jo sa­vo val­dy­bą. Rin­ki­mų do­ku­men­tuo­se daž­niau­siai mi­ni­mos še­šios pa­var­dės: trys iš­rink­tie­ji ir trys kan­di­da­tai. Į val­dy­bą bū­da­vo ren­ka­mas mo­ky­tas (dva­si­nis va­do­vas), se­niū­nas ir iž­di­nin­kas. Tarp mo­ky­tų ne­trū­ko ir ra­bi­nų. Vil­ka­viš­kio Di­džio­jo­je si­na­go­go­je tar­na­vo ra­bi­nas Gri­nas Eli­jaš-Aron, „Urin­zo­no“ si­na­go­go­je – ra­bi­nas Gro­zens­kis, Viš­ty­ty­je – ra­bi­nas Ab­ro­mas Fil­tin­go­fas.

Dar dau­giau spal­vų su­tei­kia Vir­ba­lio pa­vyz­dys. 1927 m. čia vei­kė net ke­lios si­na­go­gos ir mal­dos na­mai: „Bet­ha­med­reš“, „Klaus Thi­lim“, „G.Ch.Š.E.“. Jų rin­ki­mų do­ku­men­tai bu­vo siun­čia­mi tie­siai į Kau­ną, to­dėl si­na­go­gų ir mal­dos na­mų skai­čius ga­li bū­ti ne­tiks­lus, jei rem­si­mės tik Vil­ka­viš­kio ap­skri­ties tei­kia­mo­mis ži­nio­mis.

Aki­vaiz­du, kad re­li­gi­nis gy­ve­ni­mas bu­vo di­na­miš­kas ir ge­ro­kai tur­tin­ges­nis, nei lei­džia ma­ny­ti vie­nas šal­ti­nis.

Iki 1933 m. si­tua­ci­ja jau bu­vo pa­si­kei­tu­si. Iš try­li­kos si­na­go­gų ir mal­dos na­mų, mi­ni­mų 1930-ai­siais, li­ko dvy­li­ka – Vir­ba­lio „Beth-ak­nes­seth“ do­ku­men­tuo­se ne­be­mi­ni­ma, kaip ir ki­tos anks­čiau šia­me mies­te vei­kusios si­na­go­gos. Taip pat įra­šy­ta dar vie­na Vil­ka­viš­kio si­na­go­ga ir nė­ra Viš­ty­čio, bet su­ly­gi­nus pa­var­des ma­ty­ti, kad tai tik pa­va­di­ni­mo klai­da. Šio­je si­na­go­go­je ir nau­jas mo­ky­tas – ra­bi­nas Su­del­nic­kis Zal­mo­nas. Vil­ka­viš­ky­je ra­bi­nas tik Di­džio­jo­je si­na­go­go­je – Gri­nas Eli­jaš-Aron.

Tai­gi tar­pu­ka­riu Vil­ka­viš­kio ap­skri­ty­je vei­kė dau­giau nei de­šimt si­na­go­gų ir mal­dos na­mų. Ne vi­si jie bu­vo di­de­li ar puoš­nūs. Kai ku­rie til­po pa­pras­tuo­se pa­sta­tuo­se, ki­ti bu­vo glau­džiai su­si­ję su lab­da­ros įstai­go­mis. Vi­sus juos jun­gė tas pa­ts tiks­las – bū­ti vie­ta, kur žmo­nės ga­lė­jo rink­tis, mels­tis, mo­ky­tis ir gy­ven­ti bend­ruo­me­niš­kai. Kol pri­si­me­na­me pa­va­di­ni­mus, var­dus ir vie­tas mies­to že­mė­la­py­je, tol su­nai­kin­ti pa­sta­tai te­bes­to­vi at­min­ty­je. O at­min­tis, kaip ir mal­da, kar­tais yra stip­res­nė už ak­me­nį.

Ele­na ČE­PAI­TĖ

• Duo­me­nys iš Lie­tu­vos cent­ri­nio vals­ty­bės ar­chy­vo.