Būtina saugoti ne tik sienas, bet ir protą

Toma BIRŠTONĖ

Informacinis saugumas prasideda nuo kiekvieno žmogaus sprendimo – kuo tikėti, kuo abejoti ir kur brėžti ribą tarp fakto ir manipuliacijos. O gyvenimas pasienyje reikalauja daugiau nei įprasto atsargumo – būtinas nuolatinis budrumas ir kritinis žvilgsnis į kasdien pasiekiančias žinutes.

Tikslas vienas – paveikti žmones

Kybartai, Vištytis ir kitos pasienio vietovės – tai vietos, kur Rusija yra ne tik kaimynė žemėlapyje, bet ir nuolatinis informacinis fonas. Gyvenant prie sienos propaganda gali tapti kasdienybės dalimi, lengvai įsiskverbiančia per buitinius, iš pirmo žvilgsnio nekaltus kanalus. Pavyzdžiui, pasigirsta automobilyje, kai radijas pagauna ne lietuvišką, o rusišką dažnį. Todėl gebėjimas atpažinti propagandą yra labai svarbus: tai ne tik asmeninis atsargumas, bet ir bendruomenės atsparumo klausimas.

Informacinio karo ir propagandos temos šiandien ypač aktualios. Seminarą šia visuomenei svarbia tema neseniai surengė Aleksandra Ketlerienė, LRT.lt portalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja. Žurnalistė akcentavo, kad propaganda nėra pavienė ar atsitiktinė žinutė – tai kryptingai atrinktos ir nuosekliai pateiktos informacijos visuma, kuria sąmoningai siekiama daryti įtaką žmonių nuomonei, emocijoms ar elgesiui. Ji veikia ne staiga, o palaipsniui, todėl dažnai tampa beveik nematoma kasdienėje informacijos gausoje.

Didelė dalis šiuolaikinės propagandos yra perkelta į internetą. Čia vyksta koordinuotos informacinės kampanijos, socialiniuose tinkluose kryptingai skleidžiama dezinformacija, egzistuoja falsifikuotų naujienų portalai. Vis dažniau pasitelkiamos ir dirbtinio intelekto platformos – kuriami vaizdo ar garso įrašai, imituojantys patikimus šaltinius.

Pasitelkia naratyvus ir juos kartoja

Reikia atsiminti tai, kad Rusijos propaganda Lietuvoje nuolat platina tuos pačius naratyvus: valstybė esą per maža ir silpna, jos neverta ginti, valdžia neveiksni, o bet koks pasipriešinimas būtų beprasmiškas ir sukeltų tik dar didesnes kančias.

Svarbu suprasti, kad propaganda veikia ne tik iš išorės. Ji dažnai įsitvirtina ir šalies viduje. Viešojoje erdvėje kartojami teiginiai, kad Lietuva esą žlugusi ar nesavarankiška valstybė, kurios sprendimai priimami ne čia, o kažkur Vakaruose. Dirbtinai pabrėžiamas susiskaldymas tarp sostinės ir regionų, o santykiai su NATO kartais vaizduojami kaip konfliktiški. Tokios žinutės veikia tyliai, bet nuosekliai – jos ne informuoja, o ardo pasitikėjimą ir skatina apatiją.

Kita propagandos kryptis skirta užsienio auditorijai. Joje Lietuva, Baltijos šalys ir Ukraina vaizduojamos kaip grėsmė Rusijos saugumui, rusofobiškos ar net nacistinės valstybės. Vienas ryškesnių pavyzdžių – Kaliningrado sritis ir tranzito klausimas, kai buvo skleidžiami teiginiai, esą Lietuva siekia izoliuoti šį regioną ar reiškia teritorines pretenzijas. Tokiais pasakojimais siekiama ne tik diskredituoti Lietuvą, bet ir sukelti abejonių Vakarų visuomenėse.

Šie naratyvai aktyviai palaikomi ir pačioje Rusijoje. Baltijos šalys ten vaizduojamos kaip nedėkingos, neva sovietmečiu klestėjusios, o atkūrus nepriklausomybę nuskurdusios. Tokias žinutes platina net oficialios institucijos, įskaitant Rusijos užsienio reikalų ministeriją. Kartu kuriamas idealizuotas Rusijos įvaizdis – kaip dvasingos, išrinktosios tautos, o propagandinės žinutės skleidžiamos ir per Rusijos stačiatikių bažnyčią, suteikiant joms tariamo moralinio pagrindo.

Informuoja ar bando paveikti?

Socialiniai tinklai šiandien yra vienas iš pagrindinių dezinformacijos ir propagandos platinimo kanalų. Juose veikia tiek tikri žmonės, tiek automatizuotos paskyros.

Vieni – vadinamieji vatnikai – nuoširdžiai tiki Kremliaus naratyvais, neigia Lietuvos okupaciją ir sovietmetį vadina išlaisvinimu.

Kiti – botai – automatizuotos paskyros, masiškai platinančios tas pačias žinutes ir dirbtinai kuriančios įspūdį, kad tam tikrai nuomonei pritaria dauguma.

Trečioji grupė – troliai. Tai tikri žmonės, sąmoningai provokuojantys, kurstantys emocijas ir visuomenės susipriešinimą.

Visų jų tikslas vienas – paveikti nuomonę ir iškreipti realybės vaizdą. Pasak A. Ketlerienės, tyrimai ir teisėsaugos praktika rodo, kad ieškoma žmonių, kurie už atlygį rašytų komentarus ar platintų tam tikrą turinį.

O kaip apsisaugoti nuo to? Padės tik kritinis mąstymas. Svarbu tikrinti informaciją, ieškoti jos pirminio šaltinio, vertinti kontekstą ir nepasitikėti vien emocijomis grįstomis žinutėmis. Net jei informacija dalijasi artimas žmogus, tai dar nereiškia, kad ji teisinga. Svarbu atkreipti dėmesį į datas, kontekstą ir nepamiršti paklausti savęs, ar ši žinutė informuoja, ar bando paveikti emocijas.