Šiauliečių pora Vilkaviškyje jaučiasi puikiai

Andrius GRYGELAITIS

Ketvirtus metus Vilkaviškyje įsikūrę šiauliečiai Kamilė ir Mantvydas Žukauskai puikiai pritapo prie vietos bendruomenės. Šią vasarą aukso žiedus sumainiusi pora mūsų rajono centrą vadina kone idealia vieta gyventi.

Dovanų vagystės

Kamilę ir Mantvydą jau pažįsta nemažai vilkaviškiečių. Mantvydas žaidžia krepšinį Vilkaviškio „Perlas Go“ komandoje, treniruoja vaikus, dirba metalo ir stiklo pertvarų gamyba besiverčiančioje vilkaviškiečio Kęstučio Kučiausko vadovaujamoje bendrovėje „Statybų agentas“. Kamilė per nuotolį dirba verslo duomenų analitike Kaune įsikūrusioje vienoje JAV kapitalo įmonėje.

Nors šią jauną porą drąsiai būtų galima vadinti vilkaviškiečiais, rytoj prie Kūčių stalo jie sės gimtuosiuose Šiauliuose. Tradiciškai ši šventė vyks Mantvydo tetos namuose. Kaip ir kiekvienais metais, vaišių stalas bus suneštinis, ant jo puikuosis mažiausiai 12 patiekalų. Mantvydas su Kamile į Šiaulius būtinai vešis mūsų rajone pagamintų „Art Glacio“ ledų, čia skrudintos „Coffee Cruise“ kavos. Vakare visi keisis dovanėlėmis. Šiemet šeimos nariai vieni iš kitų jas galės tiesiog… pavogti.

„Kiekvieno prašome atsinešti po universalią, visiems tinkančią dovaną. Vakaro metu burtų keliu išsiaiškinsime, kam kuri dovana teks. Tiesa, net jei žmogus dovaną bus išpakavęs, tai dar negarantuos, kad ši jam ir atiteks. Kitas žmogus galės rinktis, ar imti naują dovanėlę, ar tą, kurią jau paėmė kažkas kitas. Tokie neįprasti žaidimai labai pagyvina vakarus, sukelia daug šypsenų ir juoko“, – pasakojo Mantvydas. Jie su Kamile dažniausiai būna atsakingi už šeimos pramogas pačiomis įvairiausiomis progomis.

Kalėdos Italijoje

Kalėdų rytą Žukauskų pora tradiciškai sutiks pas Kamilės tėvus, o vakarop vėl grįš pas Mantvydo artimuosius. Antrąją Kalėdų dieną jie su buvusiais bendraklasiais susitiks vienoje Šiaulių kavinėje. Ši tradicija tęsiasi dar nuo mokyklos laikų.

„Mums Kalėdos – tai trumpas sustojimas, pabuvimas su pačiais brangiausiais žmonėmis. Iki švenčių dažnai visi kažkur lekiame, skubame, bet per šventes norisi stabtelėti ir kokybiškai praleisti laiką su namiškiais. Nesvarbu, kur begyventume, per Kalėdas visi susirenkame į vienus namus“, – sakė Kamilė.

Mantvydo vaikystėje taip padaryti ne visada pavykdavo. Kadangi jo tėtis – legendinis Lietuvos krepšininkas Mindaugas Žukauskas – ne vienus metus rungtyniavo Italijoje, šioje šalyje prabėgo nemažai Mantvydo švenčių. Dažniausiai jas leisdavo su tėčio komandos draugais.

„Italai, kaip ir lietuviai, Kalėdas dažniausiai sutinka artimųjų apsuptyje, keičiasi dovanomis. Kūčių ten nėra, skiriasi ir Trijų Karalių šventė. Vietoje karalių namus lanko raganos, kurios geriems vaikams atneša saldainių, o tiems, kurie neklausė tėvų, – angliukų. Nors iš tikrųjų ir angliukuose būna paslėptų saldainių. Aš ir pats esu jų gavęs“, – juokėsi Mantvydas.

Ir jis, ir Kamilė neslėpė, kad vaikystėje visos šventės asocijuodavosi su dovanomis, tačiau dabar svarbiausias yra buvimas su artimaisiais.

Sumainė aukso žiedus

Dar mokyklos laikais susipažinę ir draugauti pradėję Mantvydas ir Kamilė šios vasaros pradžioje sumainė aukso žiedus. Po vestuvių jie išvyko į Italiją – aplankė vietas, kuriose Mantvydas praleido didžiąją dalį savo vaikystės. Įprastai Kamilė rūpinasi kelionės maršrutu, bet šįkart viską į savo rankas perėmė Mantvydas, puikiai pažįstantis tuos Italijos regionus.

„Kartu esame jau 11 metų. Susipažinome lietuvių kalbos pamokoje. Tąkart Mantvydas šiek tiek per klaidą pateko į mūsų srautą. Aš apie jį jau buvau girdėjusi anksčiau, todėl labai norėjau susipažinti. Galima sakyti, kad būtent aš ir pradėjau jį šnekinti. Po metų jau sėdėjome viename suole. Mantvydui, augusiam Italijoje, sunkiau sekdavosi lietuvių kalbos gramatika, todėl paslapčiomis jam padėdavau šioje srityje, o jis man pagelbėdavo kitose“, – šypsojosi Kamilė.

Vienintelis kartas, kai pora ilgesnį laiką gyveno atskirai, buvo studijų metai. Mantvydas liko studijuoti ir žaisti krepšinį Šiauliuose, o Kamilė išvyko į Kauną. Baigę mokslus jiedu visą laiką leido kartu, kad ir kur Mantvydui tekdavo žaisti: Joniškyje, Palangoje, Telšiuose, Kretingoje, Vilkaviškyje.

Pritapo bendruomenėse

„Perlas Go“ sirgaliai jau seniai Mantvydą ir Kamilę vadina vietiniais. Jie ir patys čia jaučiasi nesvetimi.

„Kas mus čia laiko? Turbūt bendruomenės. Jos skirtingos, bet visos maloniai su mumis elgiasi, padeda, padrąsina. „Perlas Go“ šeima, pradedant vadovais Roku Šlivinsku ir Justu Bagurskiu, deda labai daug pastangų, kad komanda eitų į priekį. Per tuos metus, kuriuos čia žaidžiu, ekipa labai paaugo visomis prasmėmis. Turime nuostabius sirgalius, kurių palaikymą jaučiame kiekvienose rungtynėse. Šiemet susikūrė mūsų aistruolių grupuotė „Vilgauja“ – ji per kiekvieną susitikimą įneša netikėtų spalvų. Šiltai mane priėmė ir kituose darbuose, todėl Vilkaviškyje man tikrai patinka“, – prisipažino Mantvydas.

Per nuotolį dirbanti Kamilė sakė, kad renkantis gyvenamąją vietą jai labai svarbu gera infrastruktūra, susisiekimas, galimybė sportuoti. Vilkaviškis atitinka visus šiuos kriterijus.

„Kadangi didžiąją dienos dalį praleidžiu prie kompiuterio, man norisi aktyvios veiklos. Prieš darbą kasdien apeinu dalį miesto, o vakarais skubu į sparčiai populiarėjančios sporto šakos – krosfito – treniruotes. Čia renkasi nuostabūs žmonės. Su jais kalbamės ne tik apie sportą, bet ir apie gyvenimiškus dalykus.

Iš tikrųjų iki šiol Vilkaviškyje man trūko tik protmūšių. Kai rudens pradžioje sužinojau, jog čia vyks gyvi „Auksinio proto“ žaidimai, iškart Mantvydui pasakiau, kad mano gyvenimas čia bus tobulas“, – šypsojosi Kamilė.

Kartu su Mantvydu ji žaidžia vienoje iš lyderiaujančių komandų „Veidrodėli, veidrodėli…“. Abu pašnekovai neslėpė, kad antradienių vakarai, kai vyksta žaidimai, jiems yra vieni laukiamiausių.

Tiki sėkme

Per beveik ketverius metus jaunieji Žukauskai Vilkaviškio ir aplinkinius rajonus jau yra išmaišę skersai ir išilgai. Jiems ypač patinka Vištyčio kraštas, visus savo svečius stengiasi nuvežti prie Bartninkų bažnyčios griuvėsių, į Paežerių dvarą.

„Galbūt tik norėtųsi, jog Vilkaviškis būtų arčiau Šiaulių, kad galėtume dažniau sugrįžti į namus. Kartais čia pasigendame ir vietų, kuriose sekmadieniais galėtume pavalgyti vėlyvuosius pusryčius“, – mintimis dalijosi Kamilė.

Mantvydas Vilkaviškyje jau seniai yra tapęs vietos krepšinio sirgalių numylėtiniu. Šiais metais jis žaidžia išties pakiliai, yra tapęs vienu iš komandos lyderių. Pats krepšininkas džiaugiasi, kad komandos treneriai ir draugai juo pasitiki, todėl stengiasi jų nenuvilti.

Kiek seniau su „Telšiais“ Nacionalinės krepšinio lygos bronzos, o pernai su Vilkaviškio komanda sidabro medalius laimėjęs sportininkas norėtų savo kolekciją papildyti ir aukščiausios prabos apdovanojimu. Jis tiki, kad su dabartine ekipa tai galima padaryti.

Aukštų tikslų Mantvydas bandys pasiekti ir su jaunąja „Perlas Go“ karta. Pernai jis pradėjo treniruoti mažuosius vilkaviškiečius, visai neseniai jo treniruojami krepšininkai jau sužaidė ir pirmąsias oficialias rungtynes.

„Esu baigęs sporto pedagogikos ir sporto vadybos studijas, tad galima sakyti, jog dirbu pagal specialybę. Kol kas dar ir pats mokausi trenerio amato, bet man patarimais labai padeda vyriausiasis „Perlas Go“ treneris Šarūnas Zablockis, vaikų treneriai Justas Bagurskis ir Šarūnas Ajauskas. Dirbti su vaikais nelengva, ypač sunku buvo pradžioje, bet po truputį įsivažiuoju. Galbūt ateityje labiau norėčiau dirbti suaugusiųjų treneriu, bet bus naudinga pereiti per visas amžiaus pakopas“, – sakė Mantvydas.

Skirtingos patirtys

Prieš dvejus metus Mantvydas pradėjo dirbti Vilkaviškyje įsikūrusioje įmonėje, gaminančioje metalo ir stiklo pertvaras. Iki tol nieko bendro su statybų sektoriumi neturėjęs šiaulietis džiaugėsi, kad tiek įmonės vadovas, tiek bendradarbiai kantriai jį mokė, be to, sudarė lanksčias darbo sąlygas, leidžiančias prisiderinti prie kitų veiklų.

„Iš esmės džiaugiuosi savo karjera ir tomis galimybėmis, kurias turiu. Smagu, kad galiu pragyventi iš didžiausio pomėgio. Krepšinis užvaldęs visą mūsų šeimą. Juk jį žaidė ne tik tėtis – jaunesnysis brolis Deividas taip pat eina tomis pačiomis pėdomis. Kai visi susitinkame, daugiausia apie krepšinį ir kalbame. Namuose visada būna įjungtas televizorius, kuris nuolat rodo kokias nors krepšinio rungtynes“, – pasakojo Mantvydas.

Sportininko teigimu, jeigu nebūtų tapęs krepšininku, greičiausiai jis norėtų dirbti informacinių technologijų srityje ir turėti galimybę darbuotis per nuotolį – visai kaip Kamilė. Iš tėčio išvaizdą ir meilę krepšiniui, o iš mamos verslumo gyslelę paveldėjęs Mantvydas neatmeta galimybės, kad kada nors pasuks būtent tokiu keliu. Viena aišku – net ir baigęs krepšininko karjerą jis tikrai nepražus.

Galima neabejoti, kad jau dabar nemažai skirtingos gyvenimiškos patirties sukaupę Mantvydas ir Kamilė lengvai ras bendrą kalbą su bet kuria bendruomene. Šiedu atviri, nuoširdūs ir šilti žmonės moka ne tik patys pritapti, bet ir aplink save sukurti jaukią ir kitus šildančią aplinką.