Jauna kostiumų dizainerė atranda save teatre ir madoje

Toma BIRŠTONĖ

Pianino klavišus vaikystėje pakeitę pieštukai, eskizai ir audiniai šiandien virsta sceniniais kostiumais, kolekcijomis ir drabužiais, kurie vilkimi ne tik ant podiumo, bet ir teatro scenoje. Jauna kūrėja iš Vilkaviškio Valdemara Jasulaitytė drąsiai balansuoja tarp mados ir teatro, tarp eksperimentų ir ilgaamžiškumo.

Kad studijuos dizainą – žinojo seniai

Valdemara Jasulaitytė – viena iš tų jaunųjų kūrėjų, kurių pavardę verta įsidėmėti. Jos kūrybinėje biografijoje jau yra nuosavas prekinis ženklas, kelios pristatytos kolekcijos ir darbas su teatro aktoriais. Jaunos kūrėjos kelias dar tik prasideda, tačiau jame jau telpa drąsūs sprendimai, nuoseklus darbas ir ryškėjanti kūrybinė tapatybė.

Valdemara neslėpė, kad meniška buvo nuo mažens. Ilgus metus ji grojo pianinu Vilkaviškio muzikos mokykloje, vis dėlto visada traukė ir dailė. Kaip pati sako, Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro dailės studija tapo pirmuoju rimtu žingsniu kūrybos link. Čia, pas mokytoją Stasę Zelinauskaitę, pradėjo formuotis ne tik jos meniniai gebėjimai, bet ir požiūris į kūrybą bei gyvenimą. Jauna kūrėja su dėkingumu prisimena pedagogę, kuri išmokė akademinio piešimo, tapybos ir skulptūros pagrindų.

Valdemara pasakojo, kad mokydamasi devintoje klasėje tvirtai žinojo, kad studijuos kostiumo dizainą. Abejonių nebuvo – ji aiškiai matė savo kelią. Studijos Vilniaus dailės akademijoje, pasak kūrėjos, buvo itin intensyvios. Per ketverius metus ji įgijo įvairiapusių žinių – nuo siuvimo ir konstravimo iki audinių pažinimo, o svarbiausia – atrado savo, kaip dizainerės, braižą.

Kuria įvaizdžius spektakliams

Praktika teatre leido atrasti kūrybinę erdvę, kurioje ji rado savo vietą, – baigusi studijas Valdemara sulaukė režisierės Gretos Štiormer pasiūlymo kurti kostiumus jos spektakliams. Būtent nuo šio momento prasidėjo Valdemaros, kaip kostiumų dailininkės, kelias.

Pirmasis rimtas darbas buvo Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre prisidedant prie spektaklio „L.yra.S.“ pastatymo. Beje, vienas iš šio spektaklio kostiumų vasarą buvo eksponuojamas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Vėliau kūrėja sulaukė režisieriaus Artūro Areimos kvietimo dirbti Nacionaliniame Kauno dramos teatre su spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ kostiumais. Šiam projektui dizainerei teko sukurti net penkiasdešimt kostiumų. Valdemara taip pat yra kūrusi kostiumus Vilniaus senajam ir Klaipėdos dramos teatrams. Šiuo metu jaunoji kūrėja su nekantrumu laukia naujo projekto, kuris bus įgyvendinamas Kauno miesto kameriniame teatre.

Svarbios net smulkmenos

Prieš imdamasi kurti kostiumus Valdemara pirmiausia gilinasi į pjesę ir režisieriaus viziją. Pokalbiuose gimsta bendras vaizdinys, kuris vėliau persikelia į kostiumų eskizus. Juos patvirtinus pasirenkami audiniai ir prasideda darbas su siuvėjais ir aktoriais, matuojama ir kostiumai pritaikomi taip, kad netrukdytų judėti ir leistų laisvai veikti scenoje.

Valdemaros teigimu, sceninis kostiumas būna pavykęs tik tuomet, kai jis pradeda „gyventi“ scenoje. Kai rūbas padeda aktoriui įkūnyti personažą, o žiūrovui – įžengti į spektaklio pasaulį. Tai kur kas daugiau nei estetinė detalė ar techninis sudėtingumas. Apskritai, šis darbas neįsivaizduojamas be dialogo – su režisieriaus suburta komanda kartu ieškoma bendrų sprendimų.

„Repeticijų metu daug kas keičiasi, todėl nuolat jas stebiu. Dažnai naujos idėjos gimsta vietoje – jas iškart piešiu ir siūlau režisieriui. Kūryba nesibaigia iki pat premjeros. Norisi apgalvoti kiekvieną siūlę, kišenę, užsegimą, aksesuarą. Kompromisų teatre tenka ieškoti labai daug, todėl iki pat premjeros nežinome, kaip atrodys galutinis variantas“, – darbo užkulisiais dalijosi V. Jasulaitytė.

Įkvėpimo ieško aplinkoje, žmonėse, savyje

Neseniai dizainerė pristatė antrąją savo nešiojamosios mados kolekciją renginyje „Young Fashion Event“ Vilniuje. Pirmoji, eksperimentinė, buvo pristatyta „Mados infekcijos“ bei „Klaipėda Fashion Week“ renginiuose.

Dizainerės kuriami drabužiai randa vietą ir scenoje – dalis jų skiriama nuomai sceniniams pasirodymams, taip pat kuriami individualūs kostiumai atlikėjams. Vienas naujausių jos darbų – koncertinis kostiumas atlikėjai Evgenijai Redko.

Pasak kūrėjos, vienos kolekcijos kūrybos procesas dažniausiai trunka apie metus – daugiausia laiko pareikalauja idėjų išgryninimas, audinių parinkimas, konstrukcijų apgalvojimas ir drabužių tarpusavio derinimas. Savo kūryboje jaunoji dizainerė siekia kokybės ir ilgaamžiškumo, dirba tvariai bei atsakingai, dažniausiai naudoja natūralią odą ir medvilnę.

Valdemaros kūryba išsiskiria konceptualumu – jos kuriami drabužiai pasakoja istorijas, dažnai balansuoja tarp eksperimentinės ir sceninės mados. Įkvėpimo dizainerė semiasi ne iš kitų kūrėjų darbų, o iš aplinkos, žmonių, vidinių ieškojimų ir pačią dominančių temų. Pastaruoju metu jos kūryboje vis dažniau atsispindi mitologijos motyvai, o kiekviena kolekcija tampa dar vienu jos kūrybinės tapatybės etapu.

Dirba su skaitmenine mada

Prieš kurį laiką Valdemara pradėjo domėtis skaitmenine mada. Kaip pati sako, jai norėjosi savo eskizus pamatyti dar realistiškiau – iš visų pusių. Ant popieriaus lapo to padaryti neįmanoma, todėl skaitmeninės technologijos padeda praplėsti kūrybos galimybes ir dar labiau įsigilinti į formą, judesį bei detales.

Specialios programos leidžia kompiuteryje itin tiksliai konstruoti drabužį ir matyti, kaip jis krenta vilkimas skaitmeninio personažo. Tai tarsi realus siuvimo procesas, tik vykstantis ekrane – akimirksniu galima keisti audinius, spalvas ar detales, o sukurtą drabužį įkelti į virtualią aplinką, išbandyti skirtingus apšvietimus ir sukurti užbaigtą, vizualiai vientisą vaizdą.

„Tradiciškai dirbant rankiniu būdu pirmiausia kuriamas eskizas. Vėliau braižomi brėžiniai, konstruojami lekalai – iškarpos, pagal kurias bus kerpamas audinys, renkami audiniai ir furnitūra. Dirbant su 3D programomis procesas visiškai kitoks – drabužis iš karto konstruojamas trimatėje erdvėje, matoma, kaip jis „susisiuva“, kaip krenta audinys ir kaip atrodo vilkimas personažo. Tai leidžia gerokai greičiau ir tiksliau įsivaizduoti galutinį rezultatą“, – apie technologijų pritaikymą pasakojo V. Jasulaitytė.

Mergina sako, kad skaitmeninė mada ateityje neabejotinai taps svarbia kūrybinio proceso dalimi. Ji leis greičiau testuoti idėjas, taupyti medžiagas ir drąsiau eksperimentuoti su rizikingesniais siluetais.

„Man tai yra kūrybinė erdvė, kurioje galiu be apribojimų bandyti įvairias idėjas ir tik vėliau nuspręsti, kurios iš jų vertos būti įgyvendintos“, – teigė V. Jasulaitytė.

Artimiausiu metu Valdemara siekia ne tik tobulėti skaitmeninės mados srityje, bet ir kryptingai vystyti savo prekinį ženklą VALLDEA, pristatyti naujas kolekcijas bei žengti į tarptautinę rinką.