Istorijos klodus atvėrė per kiną, architektūrą ir asmenybes

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nors Europos paveldo dienos minimos kasmet, mūsų rajone šiemet tam skirta itin daug renginių. Dvi savaites kone kasdien rajono gyventojai galėjo mėgautis vis nauja istorija alsuojančia erdve ir gerti žinias, įspūdžius ar net skonius.

Langas į praeitį

Naujoji savivaldybės paveldosaugininkė Raimonda Sutkaitienė, organizuodama Europos paveldo dienų renginius, sakė norėjusi žmonėms parodyti, koks turtingas paveldo objektais yra mūsų rajonas. Anot jos, šių metų renginių tema „Architektūrinis paveldas: langas į praeitį, durys į ateitį“ priminė, kad paveldas yra ne tik išsaugoti istoriniai objektai, bet ir gyvos istorijos, galinčios įkvėpti šiandieną ir formuoti rytojaus pasaulį.

Pirmasis ciklo renginys, organizuotas drauge su bibliotekininkais, pasakojo Vilkaviškio kino teatro „Giedra“ istoriją ir kvietė pažiūrėti 1936 m. lenkų pastatytą kino filmą „Barbora Radvilaitė“. Paklausyti kino kritikės Sonatos Žalneravičiūtės pasakojimo apie kino istorijos raidą Vilkaviškyje atvykęs būrelis miestelėnų laikėsi nustatyto aprangos kodo – pasipuošė tarpukario stiliumi. Juos svetingai po savo stogu priėmusios bibliotekininkės vaišino prezidentienės Sofijos Smetonienės mėgta cikorijų kava, sausainiais.

Pasak kinotyrininkės, kinematografija Lietuvoje sunkiai skynėsi kelią, mat iš pradžių buvo manoma, kad toks „velnio išmislas“ žmones gali vesti į nuodėmę. Visgi netrukus Bažnyčia suprato, kad kiną galima naudoti tikėjimo tiesoms ir Dievo žodžiui skleisti. Tad, ko gero, neatsitiktinai Vilkaviškio kino teatro „Giedra“ statyba rūpinosi dvasininkai, o 1937 m. pradėjus rodyti filmus kunigai dalyvavo sudarant repertuarą, kuriame buvo daugiausia religinio turinio juostos.

S. Žalneravičiūtė abejojo, ar 1936 m. lenkų pastatytas istorinis, dviejų XVI amžiaus Lietuvos aristokratų meile persmelktas filmas „Barbora Radvilaitė“ galėjo būti rodomas „Giedroje“, visgi tarpukario Kauno kino žiūrovai jį tikrai matė, o premjeroje buvo net pats prezidentas Antanas Smetona.

Pakalbintos renginio dalyvės Leonarda Gaurylienė ir Ona Meištienė buvo sužavėtos tiek filmu, tiek kinotyrininkės įžvalgomis. Senjorės stebėjosi, kad XX a. pirmoje pusėje buvo pastatytas toks gilus filmas, atspindintis istorinius įvykius, lietuvių ryžtingumą, kupinas įspūdingų masinių scenų, persmelktas subtiliu humoru.

Istorinė dokumentika

Per kino kronikų objektyvą į tarpukario Lietuvą kvietė pažiūrėti ir kino archyvaras bei paveldosaugininkas, ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ sumanytojas Aleksas Gilaitis. Mūsų kraštietis papasakojo apie kino archyvaro darbą, kaip teko dirbti su Lietuvos tarpukario kino kronikų medžiaga ir iš išlikusių juostų sumontuoti patogios trukmės filmą, kurį būtų galima pateikti žiūrovams.

Nors Lietuvos kino teatruose jau buvo rodomi spalvoti užsienio filmai su garso takeliais, pačių filmuotos tarpukario kino kronikos buvo nebylios, fiksuotos antrame XIX a. dešimtmetyje pagamintomis kameromis. Lietuvoje tais lakais dar nebuvo kuriamas profesionalusis kinas, neturėta modernios įrangos, nes tai laikyta prabanga ir kinas nebuvo valstybės finansuojama sritis. Todėl nespalvoti, begarsiai žurnalistų susukti reportažai iš ūkininkų laukų, fabrikų, spartakiadų, aviacijos ar Dainų švenčių tėra vienintelės išlikusios tarpukario juostos. Tiesa, į JAV emigravę broliai Motūzos gimtinės vaizdus filmavo vakarietiškomis spalvotomis kameromis su garso takeliu. Tad vilkaviškiečiai galėjo Europos paveldo dienų proga pamatyti A. Gilaičio atvežtą ir pristatytą suskaitmenintą filmą „Laisvoje tėvynėje“ (1938).

Nuo totorių iki signatarų

Paveldo dienos mūsų rajone buvo turtingos ekskursijų. Net dvi jų kvietė pažinti Vilkaviškio miestą, atrasti praeities pėdsakus ir ateities vizijas architektūroje, kartu pasivaikščioti Šeimenos krantu ir tiesti tiltus tarp praeities ir ateities.

Vinkšnupių dvare istorija besidominčiųjų būrelį pasitiko sodybos savininkė Rita Bieliauskaitė su vyru Nerijumi Šnaru. Prosenelių gimtosiomis vietomis besirūpinanti moteris aprodė dvaro pastatus, papasakojo jų istoriją, siekiančią Žalgirio mūšio laikus, kai Vytautas Didysis Vinkšnupius padovanojo totorių karo vadui Temir-Tuhan-Bey, klausė, kaip vilkaviškiečiai įsivaizduoja dvaro įveiklinimo viziją, kas galėtų glaustis po neoklasicistinio stiliaus rūmų skliautais.

Istorijos mėgėjus pietų kvietė Jono Basanavičiaus gimtinė, pamaitinusi ne tik turininga ekskursija Nepriklausomybės Akto signataro gyvenimo takais, bet ir razavų miltų blynais su uogienių, varškės, kopūstų, morkų, grybų ir kitais dažiniais.

Tiems, kas Alvito dvaro spirito varyklą prisimena tik nuo tų laikų, kai čia buvo įsikūręs garsus restoranas „Alvito dūda“, įdomu buvo paklausyti apie pastato istoriją ir čia gyvenusias asmenybes, pamatyti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Valstybės Tarybos nario, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojo Donato Malinausko portretą, sukurtą dailininko Mindaugo Skudučio. Signataras nuo 1937 m. gyveno šiame dvare, iš kurio sovietams okupavus Lietuvą 1941 m. buvo ištremtas į Altajaus kraštą ir ten mirė.

Vištyčio krašte

Garsusis Vištyčio malūnas paveldo dienų entuziastus pasitiko XX a. pradžios istorija – 1925 m. jį trijų kelių sankryžoje, ant Ilgojo kalno, pastatė vištytietis Jonas Kanapkis, valcus, motorus ir dalį kitos malūno įrangos atsivežęs iš Vokietijos. Tačiau paties miestelio istorija siekia XVI a., kai laisvas miestas galėjo pasigirti seniausiu Sūduvos krašte herbu, patvirtintu dar Žygimanto Augusto. Vištytyje gyveno daugiatautė, daugiakultūrė bendruomenė – lietuviai, lenkai, žydai, vokiečiai.

Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčioje pasitikęs kunigas Vaidas Klesevičius kalbėjo apie tai, kokius pavojus gali sukelti visuomenės niveliavimas, verčiant atsisakyti savo tapatybės, tikėjimo, papročių ir net tikrųjų pavardžių. Paveldo dienų dalyviai apžiūrėjo senąją Vištyčio aliejinę, kopė į piliakalnius, aplankė valstybės saugomą Vištyčio akmenį.

Kasmet paveldo dienas pažymintis Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus kvietė į Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorės Indrės Skablauskaitės paskaitą „Etnografinė Mažoji Lietuva. Gyvensena, papročiai, tradicijos“.

Pavyzdinė Rimšynė

Renginių ciklą užbaigė ekskursija po autentiškumu alsuojančią, į Kultūros vertybių registrą įtrauktą Rimšų sodybą, kurioje gimė ir su pertraukomis iki 1913 m. gyveno žymus skulptorius, grafikas, medalistas Petras Rimša ir jo broliai knygnešys Juozas Rimša, keramikas ir inžinierius Jurgis Rimša.

Svečius pasitikusi sodybos šeimininkė, Jurgio Rimšos dukra Onutė Gilaitienė pasakojo, kad sodyba buvo pastatyta 1924 m. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu savoje žemėje šeimininkauti likę P. Rimšos broliai Juozas ir Jurgis perstatė sodybą į pavyzdinį modernų ūkį – čia buvo įvestas vandentiekis, elektra. Jurgio sukurtomis unikaliomis čerpėmis iki šiol dengti sodybos pastatų stogai.

1937 m. Jurgis pastatė hidroelektrinę-malūną. Įrenginiai iki 1963 m. aptarnavo visą 18 ha ūkį bei iki Antrojo pasaulinio karo malė grūdus aplinkiniams ūkininkams. Dabar malūnas paskelbtas paveldo objektu ir įtrauktas į valstybės saugomų sąrašą. Rimšų sodyboje 1945–1946 metais veikė Lietuvos partizanų Tauro apygardos pogrindinė spaustuvė.

Šeimininkė pasakojo turtingą sodybos istoriją, aprodė Petrui Rimšai skirtą muziejų, kuriame galima pamatyti garsiausių skulptoriaus kūrinių maketus, nuotraukas.

Savivaldybės paveldosaugininkė R. Sutkaitienė dėkojo geranoriškai lankytojus įsileidusiems pastatų savininkams, visuomenę kvietė aktyviau dalyvauti Europos paveldo dienų renginiuose ir žadėjo kitąmet istorijos mėgėjams atverti dar paslaptingesnių paveldo objektų duris.