Tremtinys matematikas vis dar lošia šachmatais

Spalio 5 diena daugelyje pasaulio šalių UNESCO iniciatyva skiriama pagerbti mokytojus. Šia proga dalijamės garsios Vilkaviškio pedagogų giminės atstovo, ilgamečio mokytojo ir šachmatų trenerio Kęstučio DAMBRAVOS mintimis apie gyvenimą ir matematiką.

– Mokytojau, dar kartą perskaičiau Jūsų sudėtingo ir sunkaus gyvenimo istoriją 2011 metais pasirodžiusioje autobiografinėje knygoje „Vienuolikmetis nusikaltėlis“. Teko daug vargti, imtis juodų darbų, darbuotis medicinos srityje, studijuoti matematiką ir jos mokyti. Ar galėtumėte išvardyti visas savo gebėjimų sritis ir pasakyti, kuo iš tikrųjų save laikote?

– Kuo aš save laikau? Gana pilku besiblaškančiu žmogeliu. Iki ašarų man patinka gražios dainos, esu neabejingas fizikai, matematikai bei šachmatams.

– Ar prisimenate savo pirmąją patirtį su skaičiais?

– Su matematika pradinėje mokykloje bėdų neturėjau, bet nebuvau kuo nors ypatingas.

– Kokia matematikos sritis Jums labiausiai prie širdies ir ar kada klausėte savęs – kodėl?

– Labiausiai intriguoja skaičių teorija.

– Matematika Jums konkretus ar abstraktus mokslas?

– Konkretus. Kažkur perskaičiau, kad moksle yra tiek mokslo, kiek jame yra matematikos. Gal ne šimtu procentų, bet sutinku.

– Savo knygoje rašėte, kad iš pradžių buvo sunku mokytis trigonometrijos. Kaip dabar žvelgiate į šią sritį? Ar Jums viskas aišku, ar tiesiog nebekeliate kai kurių klausimų?

– Man taip pat būna daug neaiškumų, kuriuos stengiuosi išsiaiškinti. O apsimesti viską žinančiu – tik patvirtinti, kad posakyje „viską žino tik kvailiai“ yra daug teisybės. Nors aš jau labai senas, bet man neatrodo, kad aš viską žinau.

– Kalbėdamas apie trigonometriją savo autobiografinėje knygoje pavartojote labai intriguojamą sakinį: „Aš nesugebėjau net nesuprasti.“ Ar galėtumėte pakomentuoti savo mintį?

– Įsivaizduokite, sėdžiu pamokoje, kiti mokiniai jau antrus metus mokosi trigonometrijos, o aš nei simbolikos, nei formulių net nemačiau ir nesapnavau. Kad nesuprastum, reikia nors žinoti, apie ką kalbama, ką reiškia užrašai lentoje.

– Ar Jums patiko matematikos mokytojo darbas? Ar dirbdamas esate padaręs liapsusų ar klaidų, pavyzdžiui, rašydamas ant lentos ar įvertindamas mokinį?

– Mokytojo darbas man patiko, o liapsusų padariau galbūt net du kartus.

Rusijoje dirbdamas matematikos mokytoju palikau kelis mokinius po pamokų, kad jiems kai ką suprantamiau paaiškinčiau. Du partiniai mokytojai man papriekaištavo, kad jei rajkomas (partijos rajono komitetas – aut past.) sužinos, jog palikau po pamokų mokinius, tai manęs nepagirs… Aš atsakiau, kad jei aš teisus, tai man nei rajkomas, nei čiortkomas (velnių komitetas) nebaisus.

Budrūs partijos nariai mokytojai mane įskundė saugumui. Atvažiavę saugumiečiai rinko informaciją apie mano veiklą ir sprendė, ar palikti man galimybę dirbti mokytoju. Viena mokytoja, sena partietė, pasakė, kad aš sakiau ne „velnių komitetas“, o „velnias nebaisus“. Išvažiuodamas saugumietis man pasakė tik tiek: „Nors jūs ir šimtą kartų teisus, geriau nesivelkit į ginčus su partiečiais.“ Gerai, kad tai įvyko po Stalino mirties. Kažin kiek lagerio būčiau gavęs prie Stalino?

Antrasis atvejis – pirmoji mano pamoka Lietuvoje, Bartninkų mokykloje. Pamokos tema – procentai. Atrodo, viską apgalvojau, paruošiau gausybę menkučių užduočių. Bet kai pradėjau aiškinti, įsiviešpatavo tyla. Vaikai sėdi išsigandę, į klausimus neatsako. Supratau, kad kažkas negerai. Priėjau prie pirmojo suolo ir paklausiau jame sėdinčios mergaitės. Mokinė atsistojo, bet į mano klausimą neatsakė, tik žiūrėjo į mane siaubo sklidinomis akimis. Paėmiau nuo suolo knygą ir norėjau parodyti, ką reikėtų paskaityti, kad suprastų. Tačiau suprato ne ji, o aš. Knyga buvo parašyta lietuvių kalba, o aš aiškinau rusiškai…

Teko vaikų atsiprašyti ir prisipažinti, kad iki šios dienos matematikos mokiau rusų kalba. Likusią pamokos dalį jau aiškinau lietuviškai. Atrodo, kad per tą pamoką vaikai mano dvikalbius aiškinimus nelabai suprato, nes vienas mokinys paklausė: „O kiek procentų turi žmogus?“ Mane tas klausimas nokautavo…

– Ką jaučiate skaičiuodamas? Ar egzistuoja „matematikos malonumas“?

– Patinka sunkūs matematiniai uždaviniai. Egzistuoja taisyklės, gudrybės, pavyzdžiui, kaip 125 pakelti kvadratu. Kai gali pasinaudoti gudrybėmis – įdomu. Matematika nėra ir neturi būti nuobodybė. Kartais nematomi čia pat esantys sprendimai. O juk pilna įdomių užduočių!

– Ar galite lygtis ir teoremas skaityti lyg tekstą?

– Galiu.

– Matematikos dėsniai sukuriami ar atrandami?

– Atrandami. Matematikoje nieko neprikursi.

– Kaip išryškėja matematiko gabumai?

– Teisingai atliekant veiksmus su dideliais skaičiais.

– Ar Jums svarbus tikslumas?

– Tikslūs žodžiai yra labai svarbu.

– Ko labiau reikia matematikos mokytojui – žinių ar širdies?

– Ir žinių, ir širdies. Bet svarbiausia – širdis.

– Žinau, kad puikiai muzikuojate ir giedate. Filosofai pitagoriečiai manė, kad harmonija yra skaičių santykiai. Kaip Jums siejasi matematika ir muzika?

– Ir dabar derindami fortepijono klavišų skambėjimą specialistai naudoja formules, kuriose yra logaritmai.

Mano tėtis buvo kompozitoriaus Juozo Naujalio mokinys. Aš esu savamokslis pianistas. Praeitame šimtmety neakivaizdiniu būdu baigiau metų trukmės chorvedžių kursus. Vienas rimtas muzikas pasakė: „Jūs talentingas muzikas kaip klausytojas.“

– Kokia muzika Jums patinka?

– Man ypač patinka, kai gražus balsas susilieja su nuostabia melodija. Kai muzikoje mažiau trenksmo ir išorinio blizgesio.

– Kokia istorinė asmenybė Jums imponuoja?

– Be abejo, Izaokas Niutonas. Jo milžiniški darbai fizikoje, atradimai optikoje, matematikoje – visko neišvardinsi. Bet jis buvo labai kuklus, vien jo posakis „Aš kaip mažas vaikas, eidamas pajūriu, randu gintaro gabalėlį, o kiek dar neatrastų lobių yra jūroj“ daug ką pasako.

– Esate garsus šachmatininkas, treneris ir talentų ugdytojas. Kada pradėjote žaisti?

– Aš nesu garsus šachmatininkas, tačiau mano treniruoti šachmatininkai nemažai pasiekė. Dukros Rita ir Asta dalyvavo pasaulinėje šachmatų olimpiadoje, abi yra nacionalinės sporto meistrės, Rita keletą kartų tapo Lietuvos šachmatų čempione. Kiek tik save pamenu, jau žaidžiau šachmatais.

– Filosofas Ludwigas Wittgensteinas mini sąvoką „šachmatų jausmas“. Ar esate tokį patyręs? Kaip galėtumėte jį apibūdinti?

– Gal tai jausmas, kuomet prieš ką nors darydamas suvoki privalantis apgalvoti kelis žingsnius į priekį, numatyti pasekmes.

– Ar šachmatai Jums svarbūs? Ar iki šiol lošiate?

– Svarbūs, bet yra ir svarbesnių dalykų gyvenime. Dažnai žaidžiu šachmatais internete su viso pasaulio žaidėjais, tačiau dėl rezultatų per daug nesijaudinu.

– Jūsų jaunystė, netgi vaikystė nuo 11 metų buvo labai sunki. Kas buvo sunkiausia?

– Pirmąjį savo dešimtmetį gyvenau kaip žmogus. Po to mano gyvenimą jau tvarkė kiti. Lageryje susirgau tuberkulioze. Tai buvo beveik mirties nuosprendis. Apie mokslus teko pamiršti. Privalėjau saugotis, kad neužkrėsčiau kitų, negalėjau kalbėti su žmogumi pasisukęs į jį veidu. Kuo labiau patikdavo žmogus, tuo toliau nuo jo bėgdavau… Ketverius metus kas dvi savaites į kairiąją pleuros ertmę pripūsdavo oro, taip „išjungdavo“ kairįjį plautį. Kvėpavimas buvo nevisavertis. Tai buvo kankinanti, bet kone vienintelė galimybė išgyventi.

Kartais pagalvoju, kas būtų, jei nebūtų buvę trėmimų, kalėjimų, persekiojimų. Vis dėlto skaudžiausia buvo pakelti skriaudas Lietuvoje, kai skriaudė lietuviai.

– Ar vaikystėje svajojote?

– Iki tremties dar nesvajojau. Tremtyje gyvenimas buvo per sunkus, neturėjau svajonių.

– Ką laikote didžiausiu gyvenimo laimėjimu?

– Didžiausias laimėjimas – miela žmona Nijolė ir keturi vaikai: Vytukas, Algutis, Astutė ir Ritutė.

– Ar norėtumėte gyvenime ką keisti?

– Iš esmės – ne. Gal kai kuriais atvejais reikėjo daugiau padaryti.

– Jūs – ilgametis pedagogas. Ar esate linkęs mokyti žmones kasdienybėje?

– Ne. Nebuvau vien tik mokytojas.

– Pasakykite kokią nors provokuojančią mintį.

– Birželio 14-oji Lietuvoje – Gedulo ir vilties diena. Latvijoje – Komunistinio genocido aukų atminimo diena. Estijoje – 1941 metų birželio trėmimų atminimo diena. Vargšė mano galvelė niekaip nenorėjo suprasti, kaip gali sietis mirtis ir viltis. O gal?..

Stalinas mirė 1953 metų kovo 5 dieną. Dauguma rusų gedėjo, o tremtiniai džiaugėsi. Atsirado viltis grįžti į Lietuvą. Taip mirtis pagimdė viltį.

– Dievas ir matematika. Ar esama sąsajų?

– Tikinčiam žmogui Dievas yra visur. Kodėl Jam nebūti ir matematikoje?

Saulenė PUČILIAUSKAITĖ

Vilkaviškio viešosios bibliotekos

Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė