Ku­ni­gas Be­nas Ly­ris – apie tar­nys­tės pa­tir­tis

„Esu gir­dė­jęs dau­gy­bę is­to­ri­jų. Kai ku­rios ga­lė­tų iš­ties pa­drą­sin­ti ki­tus ieš­ko­ti švie­sos ir at­sa­ky­mų“, – sa­ko ku­ni­gas, poe­tas Be­nas Aud­rius Mar­tu­se­vi­čius, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ge­riau ži­no­mas Be­no Ly­rio sla­py­var­džiu. Be­veik šim­tas tūks­tan­čių se­kė­jų ku­ni­go min­ty­se ieš­ko ra­my­bės ir įkvė­pi­mo. Nau­jau­sio­je Be­no Ly­rio kny­go­je „Ku­ni­go šir­dies die­no­raš­tis“ nu­gu­lė jo pa­ties tar­nys­tės pa­tir­tys, su­si­ti­ki­mai ir su­si­dū­ri­mai su įvai­riais žmo­nė­mis, jų gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos, iš­šū­kiai, dva­si­nės trau­mos, skaus­mai ir lai­mės blyks­niai.

Ne­da­li­na iliu­zi­jų

„Ne­re­tai ku­ni­gui at­si­ve­ria­ma dar la­biau nei psi­cho­lo­gui ar psi­chiat­rui, – sa­kė ra­šy­to­jas. – Ši ma­no kny­ga – tai de­šimt metų tru­ku­sios ke­lio­nės, ei­nant ka­pe­lio­no pa­rei­gas Lie­tu­vos svei­ka­tos mokslų uni­ver­si­te­to Kau­no kli­ni­ko­se, frag­men­tai, Evan­ge­li­jos ap­mąs­ty­mai, įspū­džiai iš susitikimų su žmo­nė­mis. Ma­čiau daug ne­vil­ties, sunkumų, pa­ti­rian­čių­jų ne­rei­ka­lin­gu­mo jausmą. Su­vo­kiau, ko­kia ver­tin­ga šiandienė gy­dy­to­jo, ku­ni­go, psi­chiat­ro, psi­cho­lo­go, tie­siog ki­tus my­lin­čio ir jų gy­ve­ni­me da­ly­vau­jan­čio žmo­gaus mi­si­ja. Ir ko­kios ver­tin­gos pa­tir­ties pa­ts ga­li iš­si­neš­ti iš to­kios tar­nys­tės.“

Ku­ni­gas sa­ko, kad ap­ra­šy­da­mas su­tik­tų žmo­nių is­to­ri­jas ir si­tua­ci­jas, ku­rio­se pa­čiam te­ko da­ly­vau­ti, jis la­biau­siai no­ri gy­dy­ti at­vi­ras vi­suo­me­nės žaiz­das ir kvie­čia mus mo­ky­tis jaut­riau ver­tin­ti ki­tų žmo­nių is­to­ri­jas.

„Į ma­no šir­dies dienoraštį kvie­čiu žvelg­ti tar­si į paveikslą, ku­rio da­li­mi kiek­vie­nas esa­me. Gal­būt ši kny­ga įkvėps tap­ti drą­siam, ne­bi­jo­ti sun­kių aki­mir­kų. Juk tik drą­sus gy­ve­na ten, iš kur ki­ti no­ri pa­bėg­ti“, – tei­gė ra­šy­to­jas, įsi­ti­ki­nęs, kad abe­jin­gu­mo at­mos­fe­rą, ku­rio­je taip daž­nai at­si­du­ria­me, ga­li per­keis­ti tik ti­kė­ji­mo ne­pra­ra­du­sios mū­sų šir­dys.

„Mes vis klau­sia­me – kodėl ka­ras? Kodėl sun­ku­mai? Kodėl li­ga? Ko­dėl žmo­nės to­kie abe­jin­gi? Ko­dėl bi­jau? Ko­dėl abe­jo­ju? Ir tu­ri­me dar dau­gy­bę to­kių – ko­dėl. Į vi­sus klau­si­mus yra pa­pras­tas at­sa­ky­mas ir išei­tis: neats­tum­ti Die­vo ar­tu­mo. Die­vas vie­nin­te­lis mums lie­ka iš­ti­ki­mas iki ga­lo. Ši kny­ga ne­da­li­ja iliuzijų, tuščių vilčių, kad vis­kas bus ge­rai. Vis­kas jau yra ge­rai, kai iš̌ bet ko­kios, net pa­čios blo­giau­sios si­tua­ci­jos su­ge­bi iš­trauk­ti troškimą bū­ti, kur­ti, my­lė­ti, troškimą ap­ka­bin­ti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką kaip vienintelę ir nepakartojamą. Vis­kas yra ge­rai, kai vi­so­se žmo­giš­ko­se pa­tir­ty­se, ku­rias daž­nai no­ri­me ig­no­ruo­ti, at­ran­da­me gy­ve­ni­mo grožį ir do­va­no­ja­me jį ki­tiems“, – sa­vo pa­tir­ti­mis da­li­jo­si ku­ni­gas Be­nas.

Sun­ku neiš­sek­ti

Jis drą­siai kal­ba ir apie tai, kad ir ku­ni­gai, ir gy­dy­to­jai, ir psi­chiat­rai daž­nai iš­gy­ve­na silp­nu­mo aki­mir­kų, kad jiems taip pat rei­kia pa­gal­bos. Juk taip sun­ku liu­dy­ti viltį, šviesą, džiaugsmą ir neišsekti pa­čiam.

„Kau­no kli­ni­ko­se man ten­ka ma­ty­ti daug medikų, per­so­na­lo darbuotojų, patiriančių̨ per­de­gi­mo sindromą̨. Vaikų gy­dy­to­jas, pro­fe­so­rius Ri­man­tas Kė­va­las yra pa­sa­kęs: „Nie­kam ne­rei­ka­lin­gi per­de­gę gy­dy­to­jai, perdegę ku­ni­gai, perdegę̨ slau­gy­to­jai ir so­cia­li­niai dar­buo­to­jai.“ Būdamas li­go­ni­nė­je, sten­giuo­si pa­drą­sin­ti ir nu­ra­min­ti gy­dy­to­jus, ku­rie atei­na pas ma­ne, ži­nau, kad ypač ne­leng­va tiems, į ku­riuos su­dė­ti di­de­li žmonių̨ lū­kes­čiai, nors juos iš­pil­dy­ti ga­li tik Die­vas. Sa­kau: na taip, ne jūs iš­ga­no­te pasaulį, bet jūs ga­li­te pa­da­ry­ti ką tik įma­no­ma ge­riau­sia. Kar­tais to už­ten­ka, kad tai perkeistų mus pa­čius ir išgelbėtų̨ žmogų̨, – sa­kė ku­ni­gas ir pa­sa­ko­jo, kad tar­nys­tės li­go­ni­nė­je, ano­ni­mi­nė­je už­si­krė­tu­sių­jų ŽIV gru­pė­je, o ir pa­ra­pi­jo­je įsu­ka į už­bur­tą ra­tą. – Vie­nu me­tu pradėjo dre­bė­ti ran­kos, jau­čiau­si iš­se­kęs, kar­tais apim­da­vo pyk­tis dėl to, kad ne­ga­liu bū­ti vi­so­se vie­to­se, į ku­rias esu kvie­čia­mas. Norėdamas su­si­do­ro­ti su sa­vo ribinėmis pa­tir­ti­mis, sa­vo ne­ri­mu ir baimėmis, pradėjau lan­ky­ti psi­cho­te­ra­pi­jos sean­sus. Su­si­dū­ręs su sa­vo pa­ties be­vil­tiš­ku­mu sten­giuo­si sau vi­sa­da pri­min­ti, kad esu tik žmo­gus. Nu­rims­tu su­vo­kęs sa­vo psi­cho­lo­gi­nes bei fi­zi­nes ri­bas ir pri­si­mi­nęs sa­vo psi­chiat­rės pa­ta­ri­mą: „Ku­ni­ge, ne jūs iš­ga­no­te pasaulį.“ Ra­gi­nu sa­ve, gy­dy­to­jus ir slau­gy­to­jus pri­si­min­ti, kad esa­me krikš­čio­nys, da­ly­tis su ki­tais ir ne­bi­jo­ti sa­vo silp­nu­mo įvar­dy­ti.“

Vieš­pa­ties ga­lia

Ku­ni­gas Be­nas Audrius Martusevičius įsi­ti­ki­nęs, kad šių die­nų krikš­čio­niui trūks­ta vie­no la­bai svar­baus da­ly­ko – adek­va­taus rea­ly­bės su­vo­ki­mo. Sup­ra­ti­mo, kad vi­si sun­ku­mai, mū­sų bu­vi­mas kū­ne ir ne­tgi mir­tis, ne­tek­tis nė­ra joks pra­keiks­mas, bausmė ar mums at­siųs­ta išbandymų virtinė. Tai – įprastas žmo­gaus gy­ve­ni­mo re­ži­mas.

„Jei­gu nuo­lat skun­džia­tės, kad vis­kas blo­gai, kad nie­kas ne­pa­vyks, taip ir bus. Jei­gu ma­no­te, kad ne­tu­ri­te jėgų̨, tie­siog priim­ki­te šį neturėjimą̨, bet šir­dy­je sau­go­ki­te viltį. Man pa­tin­ka per vi­di­nio iš­gy­dy­mo pa­mal­das ta­ria­mi ku­ni­go žo­džiai: „Da­bar aš at­si­sa­kau, Vieš­pa­tie Jė­zau, Ta­vo var­du bet ko­kio min­ties pro­gra­ma­vi­mo, bet ko­kio įpro­čio jaus­ti neviltį, baimę, liūdesį̨, vis­ko, kas galėtų pa­veik­ti ma­no da­bar­tį, ma­no ateitį ir ma­no likimą̨. Pa­si­ti­kiu Ta­vi­mi, kiekvieną akimirką gy­ve­nu su Ta­vo Ap­vaiz­da, ku­ri vienintelė ga­li ma­ne ves­ti per gy­ve­ni­mą, su­pras­da­mas, kad kai į šiandieną̨, į da­bar­tį su­de­du sa­vo šir­dį kaip ga­liu ge­riau­siai, Tu, Vieš­pa­tie, su­tei­ki man ga­lios ei­ti pa­čiu gra­žiau­siu sa­vo pa­šau­ki­mo ke­liu. Ke­liu, ku­ria­me nė­ra baimių̨, pe­si­miz­mo, ne­vil­ties, tik pa­si­ti­kė­ji­mas Die­vu.“

Lais­vė RA­DZE­VI­ČIE­NĖ