Laukuose stovinčiame sename dvare – nedvarininkiškas gyvenimas

Eglė MIČIULIENĖ

Kybartų seniūnijoje esančiame Peletrūnų kaime stovi dvaras. Tiesa, į dvarą jis jau mažai panašus, o ir gyventojai – toli gražu ne dvarininkai. Sunku įsivaizduoti, bet čia gyvenantys žmonės neturi jokio vandens šaltinio.

Prašinėti nesmagu

Peletrūnų dvaro pastatas, prieš daug metų virtęs daugiabučiu, stovi vienišas vidury laukų: aplink, kiek akys mato, jokios trobos. Tad faktas, jog iki šios vietos neatvestas vandentiekis, labai stebinti neturėtų – tai kainuotų tikrai įspūdingas sumas.

Tačiau iš kur šio namo gyventojai gauna vandens?

„Seniau čia buvo gręžinys, bet ūkininkas privatizavo žemę ir jį užstumdė. Tada seniūnija pasirūpino man iškasti šulinį, aš ir pati prisidėjau savo lėšomis. Bet ši vieta netikusi, čia nėra vandens. Iš pradžių kurį laiką dar šiek tiek buvo, paskui visai dingo. Bandžiau šulinį valyti, gilinti – nepadėjo. Laimei, turiu gerą giminaitį, jis man atveža bačką iš Vilkupių kaimo vandentiekio, supila į šulinį – ir kelioms savaitėms užtenka. Turiu dušą, tualetą, reikia ir skalbti, ir maudytis… Tas mano giminaitis ūkininkauja, daug dirba, ir man jo prašinėti nesmagu. Bet neturiu ką daugiau daryti…“ – guodėsi šiame name gyvenanti Elena.

Šuliniu kiti nesinaudoja

Patikslinsime, jog minėtame daugiabutyje gyvena visas Peletrūnų kaimas, t. y. keturios šeimos be nepilnamečių asmenų – nuo 8 iki 11 gyventojų (tikslaus skaičiaus seniūnija nepasakė, nes žmonės tai išvyksta, tai grįžta). Iš jų, Registrų centro duomenimis, registruoti tik du asmenys.

Seniūnijos iškastas šulinys priklauso vienintelei Elenai. Moteris prijungusi siurblį, moka už išnaudotą elektrą ir traukia supiltą vandenį. Tuo tarpu kiti gyventojai prisikrauna maišus penkialitrės taros ir važiuoja vandens į vienkiemį su šuliniu, esantį už poros kilometrų.

Pinigų išsikasti gręžiniui žmonės neturi. O iš kur jų bus, kai praktiškai visi namo gyventojai gyvena iš laikinų darbų, pašalpų, o pati Elena – iš pensijos. Savo suaugusių vaikų pagalbos moteris prašyti nenori, nes šie esą sukūrę šeimas ir turi rūpintis jomis.

„Sunki situacija. Seniūnas čia buvo atvažiavęs ne vieną kartą, kalbėjo, kad būtų galima kasti gręžinį, bet jis daug kainuoja, o seniūnija neturi lėšų. Nežinau, ką daryti. Aš pati vandens neprivažinėsiu, sveikatos neturiu“, – aiškino moteris.

Gręžinio nesitvarkė

Vilkaviškio rajono savivaldybės vyr. specialistas ekologas Darius Bunikis paaiškino, jog pulsuojantis Peletrūnų vandens gręžinys buvo likviduotas 2016 m., vadovaujantis tuo metu galiojusiais aplinkos ministro patvirtintais teisės aktais, t. y. „Požeminio vandens gavybos, monitoringo ir žemės gelmių tiriamųjų geologinių gręžinių projektavimo, įrengimo, konservavimo ir likvidavimo tvarkos aprašu“. Juose nurodoma, kokiais atvejais gręžinius būtina likviduoti (kai jie nenaudojami ir nebus naudojami, kai jie netinkami naudoti, o jų rekonstrukcija neįmanoma ar netikslinga, kai juos naudoti draudžia kontroliuojančios institucijos ir kt.). Už šeimininko neturinčių gręžinių likvidavimą atsakinga savivaldybės, kurios teritorijoje gręžiniai yra, administracija.

„Ten buvo išvestas vamzdis, iš jo bėgo vanduo, žmonės girdė karves. Nebuvo jokios apsaugos, vanduo liejosi ant žemės. Gręžinys buvo bešeimininkis, niekas jo nesiėmė susitvarkyti. O tokius savininko neturinčius gręžinius, ypač jei yra rizika, kad gali būti užteršti požeminiai vandenys, privaloma užtamponuoti. Prieš tai daromos apklausos, ar tikrai niekas jais nesinaudos. Panašių atvejų buvo ir daugiau, nes kai fermas išsidalijo, prie jų liko tokių atvirų vamzdžių, iš kurių atvirai tekėjo vanduo ir sėmė laukus. Į šiuos vamzdžius buvo primesta visokių šiukšlių. O jei kas nors pavojingų medžiagų, chemikalų pripiltų? Visi tokie aplinkosauginių reikalavimų neatitinkantys gręžiniai buvo užtamponuoti, bent jau tie, kuriuos mes žinome“, – aiškino D. Bunikis.

Tuo tarpu Vilkupių bendruomenės pirmininkas Linas Aidukonis sakė, kad vanduo gręžinyje buvo puikus – tereikėjo jį sutvarkyti. Deja, dabar atstatyti gręžinio jau neįmanoma.

„Seniūnija žinojo, kad ten yra žmonių, nereikėjo jų palikti be vandens. Čia greičiausiai buvo žemes nusipirkusio ūkininko iniciatyva. Kita vertus, suprantu, kad gyventojai savo gerove turi rūpintis patys, juk mums irgi niekas nieko neduoda. Bet žinant, kas ten gyvena, – buvo aišku, kad norinčių tvarkytis nebus“, – kalbėjo bendruomenės pirmininkas.

Numatytas individualus tvarkymas

UAB „Vilkaviškio vandenys“ direktoriaus pavaduotojas Algimantas Kupstas sakė, kad minėtas pastatas yra toli už vandens tiekėjo prižiūrimos teritorijos ribų. Apie vandentiekio atvedimą negali būti net kalbos.

„Pagal Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos patvirtintą Specialųjį vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo planą namas nepatenka į viešojo tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritoriją, kuria rūpinamės mes. Šiam namui yra numatytas individualus nuotekų tvarkymas ir apsirūpinimas vandeniu. Tai – tas pats, kas gyventum vienkiemyje – juk jame gyvenantis žmogus nesikreipia į Savivaldybę, kad jį aprūpintų vandeniu, turi tvarkytis pats. Kitaip iš bet kurio vienkiemio gyventojas kreipsis, kad jo šulinyje išdžiūvo vanduo ir reikia nutiesti vandentiekį ar iškasti gręžinį“, – kalbėjo A. Kupstas.

Jis patvirtino, jog tais atvejais, kai šulinys pildomas dirbtinai, gali užsikišti kapiliarai ir sutrikti natūrali gruntinio vandens cirkuliacija. Tuomet šulinys pats jau nebeprisipildys. Ar šiuo atveju tai turėjo įtakos – niekas pasakyti negali.

Tačiau „Vilkaviškio vandenų“ darbuotojas kėlė kitą problemą: kur gyventojai deda nuotekas, kurių į aplinką išleisti negalima?

„Jei žmonės prausiasi, skalbia, indus plauna – yra ir nuotekų. Įdomu, kaip jie jas tvarko? Bet dėl to juk nesiskundžia“, – pastebėjo A. Kupstas.

Pigiausia – kasti šulinį

Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, jog gyventojai į jį net nesikreipė. Apie problemą seniūnas dar ankstesniais metais išgirdo iš kitų žmonių ir po to važiavo į Peletrūnus ieškoti išeities.

Mintį dėl naujo gręžinio jis atmeta, kadangi sužinojo, jog tai kainuotų apie 8 tūkst. eurų. Tad, anot R. Šunoko, likęs vienintelis kelias – iškasti naują šulinį.

Tačiau savivaldos institucijos gali ieškoti, kas jį iškastų, kas darbus atliktų pigiau, gal net kompensuoti dalį išlaidų, bet juk šulinys yra gyventojų, jie ir turėtų sumokėti pagrindinę dalį.

„Žmonių, kurie prašo įvairios pagalbos, tikrai yra ne vienas. Šią savaitę kitame kaime mėginame sutvarkyti trūkusią seną trasą. Stengiamės padėti gyventojams, kur ir kiek įmanoma, bet su vienkiemiais – tikrai sudėtinga. Tarp kitko, girdėjau, kad tame krašte daug kur dingęs vanduo – ar tai sausų metų pasekmė, ar teritorijų nusausinimo – sunku pasakyti. Šiuo metu visur ieškau specialistų, kurie galėtų atvykti į Peletrūnus, rastų vandens gyslą ir iškastų šulinį. Jau išsiaiškinau, kad įleisti 8 žiedus kainuos apie 1700 eurų, 10 žiedų – 2200 eurų. Tai tikrai bus pigiau nei įrengti gręžinį. Tačiau patys žmonės pirmiausiai turėtų rodyti bent kiek iniciatyvos, noro bendradarbiauti ir prisidėti lėšomis“, – kalbėjo seniūnas.

Kita vertus, namas pilnas suaugusių žmonių. Tačiau jei visi gyventojai suremtų pečius ir susidėtų pinigus, suma nebūtų tokia didelė.

Tik kad dirbti dėl savo gerovės nori ne visi. Pasirodo, kai kurie gauna pašalpos pinigus ir už tai nupjauna žolę šalia dvaro, kuriame patys gyvena…