Žygiai partizanų kovų takais – vienas iš būdų pakeliauti po Lietuvoje veikusias partizanų apygardas, prisiliesti prie istorinės atminties. Tokie žygiai, organizuojami Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS), vyksta kasmet, aplankant vis kitą iš devynių partizanų apygardų.
Šiemet garbė surengti žygį vienos iš aktyviausiai veikusios Tauro apygardos partizanų takais teko mums, LPKTS Marijampolės bei Vilkaviškio filialų vadovėms – Birutei Kažemėkaitei ir man, Dalijai Karkienei.
Tą šeštadienį laukėme žygio dalyvių iš visos Lietuvos. Skardupių bažnyčioje, kur šv. Mišias aukojo kunigas, poetas Petras Algirdas Kanapka, sunkiai tilpo žmonės. Atvyko žygeiviai iš Alytaus, Anykščių, Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Kalvarijos, Vilkaviškio rajono vietovių. Nepabijoję žygio sunkumų, į jį išsiruošė ir Kybartų „Saulės“ progimnazijos bei Kristijono Donelaičio gimnazijos, taip pat Gražiškių gimnazijos moksleiviai ir jų mokytojai, Kybartų skautai, Kalvarijos savivaldybės mokyklų atstovai. Atvyko visas būrys šauliukų, šaulių, LKPTS vadovai, TS-LKD atstovai ir kt.
Renginys, prasidėjęs mišiomis Skardupių bažnyčioje, persikėlė prie paminklo, pastatyto 1945 metų rugpjūčio 15 d. įkurtai Tauro apygardai. Pagrindinį pranešimą minėjime perskaitė Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus darbuotojas istorikas Jonas Gustaitis, eiles skaitė Kybartų skautų vadovas Gabrielius Zaveckas.
Autobusų ir automobilių kolona, lydima policijos pareigūnų, patraukė Kalvarijos savivaldybės Laibikių kaimo link. Čia 1952 m. vasarą buvo MGB agentų nušauta Tauro apygardos štabo sanitarijos skyriaus viršininkė partizanė Angelė Senkutė-Aušrelė. Prie paminklo žūties vietoje kalbėjo jos bendražygė, partizanų ryšininkė Julija Stankevičienė. Žygeiviams gero kelio palinkėjo Kalvarijos savivaldybės administracijos direktorė Vilija Remeikienė.
Didžiausia žygio dalis atiteko Vilkaviškio rajonui. Pirmasis sustojimas – Patilčiuose, kur 1952-ųjų sausio 21 d. Broniaus Lukoševičiaus sodyboje per karinę čekistų operaciją žuvo išduoti paskutiniai Vytauto rinktinės štabo partizanai. Mus pasitiko ir kelionę palaimino Bartninkų parapijos klebonas Alvydas Dvareckas. Prie atminimo ženklo kalbėjo Vilkaviškio krašto muziejaus l. e. direktoriaus pareigas Elena Rupeikienė. Partizaniškas dainas dainavo vokaliniai ansambliai „Atmintis“ (vad. Birutė Stonienė) ir „Šaulys“ (vad. Algimantas Šeronas).
Antrasis sustojimas – Bartninkų kapinės. Čia pastatytas paminklas žuvusiems partizanams, iškastiems iš pelkių ir perlaidotiems Bartninkų kapinėse. Istoriko Antano Žilinsko pranešimas, kunigo malda, ansamblių giesmės ir prasmingi posmai palydėjo žygeivius į Pajevonį.
Prie miestelio centre pastatyto paminklo partizanams, žuvusiems Pajevonio valsčiuje, žygio dalyvius pasitiko tautiškai pasipuošę mokiniai. Paminklas buvo apjuostas girlianda ir gausybe žvakučių (tiek, kiek paminkle įrašyta žuvusių partizanų pavardžių). Istorijos mokytojos Joanos Lengvinienės paruošti jaunuoliai puikiai atliko meninę kompoziciją, kurioje gražiai susipynė eilės, dainos (vad. Irma Menčinskienė) ir pačios istorikės žodis. Renginyje dalyvavo ir šauliškai pasipuošęs seniūnas Gediminas Bisikirskas, kuris yra prisidėjęs prie paminklų partizanams pastatymo darbų.
Vingiuotais kaimo keleliais žygeiviai pasiekė Trilaukio kaimą. Čia 1950 metų balandžio 11 d. Broko sodyboje žuvo vieni paskutiniųjų Tauro apygardos Vytauto rinktinės Kęstučio tėvūnijos partizanai. Šiame žygio punkte mūsų „gidas“ buvo partizanų ryšininkas Algimantas Kazlauskas. Jam, kaip nė vienam iš pranešėjų, teko atlaikyti jaunųjų žygio dalyvių klausimų ataką. Molinis tvartas ir jame išlikusių kulkų žymės, menančios kruvino mūšio dramatiškas valandas, jauniems žygeiviams ilgam išliks atmintyje.
Gražiškių seniūnė Romutė Didvalienė ir šio krašto partizanas Jonas Astašauskas sutiko žygio dalyvius Gražiškių bažnyčios šventoriuje, kur stovi atminimo kryžius šiose apylinkėse kovojusiems Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanams. Nuskambėjo Gražiškių gimnazistų skaitomos partizanų dienoraščių ištraukos, Kybartų skautų eilės, partizano J. Astašausko mėgstamos dainos. Aplankėme tik pernai pastatytą paminklą legendiniam partizanui Antanui Ambrulevičiui. Jo unikali Lietuvos istorijoje asmenybė sukėlė žygeiviams, ypač jauniems, daug klausimų. Mokiniams buvo parodytos Albino Slavicko „Kad ašara neverktų“ ir Antano Ambrulevičiaus „Kelio atgal nėra“ knygos, kuriose aprašoma šių kovotojų partizaninė veikla. Mums besikalbant, prie paminklo priėjo Natalija Mikulionienė-Danutė, viena iš knygos herojų. Savo eiles pasisiūlė paskaityti kaunietė poetė ir partizanų dukra Martina Astrauskaitė-Bikuličienė, pasišovusi įamžinti žygį fotografijose.
Prie visų atminimo ženklų buvo dedamos gėlės su trispalvėmis juostelėmis, uždegtos žvakelės kaip pagarbos ženklas žuvusiesiems.
Renginio aptarimo vietą – mūsų tautos patriarcho Jono Basanavičiaus tėviškę Ožkabaliuse pasiekėme kiek vėluodami, tačiau kareiviška košė ir karšta arbata, kurias išvirė Kalvarijos šauliai, vadovaujami Mindaugo Lietuvninko, ir ansamblio „Gražupis“ (vad. Aldona Krapavickienė) koncertas išblaškė visą žygio nuovargį.
Kelionė Tauro apygardos partizanų takais jos dalyviams, ypač moksleiviams, suteikė galimybę prisiliesti prie rezistencijos, pasipriešinimo ir partizaninių kovų istorijos, pabendrauti su dar gyvais tos istorijos kūrėjais. Tai buvo gyvoji pamoka. Gaila, jog tokio masto respublikiniame renginyje nedalyvavo Vilkaviškio miesto ir kitų rajono mokyklų moksleiviai. Apgailėtina, kad mūsų jaunosios kartos auklėtojai nepasinaudojo gera proga auklėti jaunimą patriotizmo dvasia.
Dalija Agota KARKIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.