Oro uosto pasieniečius vadas moko dirbti kybartietiškai

Eglė KVIESULAITIENĖ

Dešimtmetį mūsų rajone valstybės sieną saugojusiam pareigūnui karjeros šuolio kolegos gali pavydėti. Tačiau Suvalkiją pamilęs aukštaitis neatmeta galimybės kada nors vėl sugrįžti į Kybartus.

Tapo suvalkiečiu

Daugiau nei devynerius metus Kybartų užkardoje ir tik pusmetį Vištytyje spėjęs pratarnauti Audrius Šantaras save juokais vadina beveik suvalkiečiu. Mat nuvažiavęs į gimtąją Aukštaitiją iš saviškių išgirsta, kad kalba su suvalkietišku akcentu. Tačiau suvalkiečiai jo savu taip pat nepripažįsta, mat girdi kiek ilgiau tariamas trumpąsias balses.

Vis dėlto 38-erių pareigūnas neslepia, kad Suvalkijoje jautėsi giliai įleidęs šaknis, mat čia vadovavo puikiems, draugiškiems kolektyvams, jautė žmonių pagarbą, bendravo su vietinėmis institucijomis ir neatsimena, kad bent kada būtų konfliktavęs su pavaldiniais. Čia, Kybartuose, ilgai ieškojęs, surado sau skirtą moterį ir visai neseniai sukūrė šeimą.

– Pakeičiau Kybartų užkardos tradicijas, – juokavo humoro jausmo nestokojantis pareigūnas, vadovaudamas Kybartų pasieniečiams užsitarnavęs aukščiausią – majoro laipsnį. – Pagal tradiciją Kybartų užkardai vadovaudavo tik nevedę vyrai, tad 2004-aisiais perėmęs pareigas iš Vinco Plečkaičio ir aš ilgai jos laikiausi. Deja, paskutiniais metais sulaužiau, tad teko išeiti į Vištytį.

Svarstė parą

A. Šantaras neslepia, kad palikti Suvalkiją jį privertė noras kopti karjeros laiptais. Kai gavo pasiūlymą vadovauti Vilniaus oro uosto pasieniečiams, turėjo apsispręsti kuo greičiau.

– Vištyčio užkardos pareigūnams priklauso tik žaliosios zonos apsauga – ten nėra nei kelio, nei geležinkelio posto kaip Kybartuose, – sakė A. Šantaras. – Aš buvau įpratęs kasdien bendrauti su žmonėmis, o Vištyčio užkardos vado darbas buvo monotoniškesnis, ne toks įdomus. Bijojau užsisėdėti vienoje vietoje, „apkerpėti“. Tad kai pasiūlė vadovauti oro uosto pasieniečiams, galvojau tik vieną parą. Pasitariau su šeima. Žmona sakė nedarysianti įtakos mano pasirinkimui, tad nugalėjo noras išbandyti save naujoje vietoje.

Karjera sekėsi

A. Šantaras sakė, kad nuo mažumės svajojo užsivilkti karišką uniformą, tad dar būdamas devynerių metų norėjo vykti studijuoti į Suvorovo karo mokyklą. Bet Ukmergėje gyvenusi šeima nenorėjo sūnaus išleisti taip toli nuo namų. Tad baigęs vidurinę mokyklą Vilniaus Gedimino universitete A. Šantaras pasirinko mašinų ir robotų projektuotojo specialybę.

Vis dėlto inžinieriumi jis taip ir netapo – baigęs mokslus nuėjo tiesiai į policiją. O po metų, 2000-aisiais, jau užsivilko pasieniečio uniformą – Vilniaus rinktinės Medininkų užkardoje pradėjo dirbti specialistu. Sėkme jaunas pasienietis skųstis negalėjo – per ketverius tarnybos metus jis užkopė ne vienu karjeros laipteliu aukštyn – iš Vilniaus rinktinės Štabo Sienos apsaugos skyriaus buvo paskirtas Dieveniškių užkardos vado pavaduotoju, o netrukus ir Kybartų užkardos vadu.

Nors darbas Kybartuose A. Šantarui buvo įdomus ir mielas, pagal dabartinę sistemą pareigūnas ilgiau dirbti vienoje vietoje nebūtų galėjęs – visi užkardų vadai rotuojami. Vis dėlto dabar pareigūnas gali pasidžiaugti, kad Kybartų užkardoje pasisėmė daug patirties, kuri praverčia naujajame darbe. O buvusiems kolegoms A. Šantaras „atsiunčia“ naudingo Vilniaus pareigūnų patyrimo.

Ieško narkotikų

Dabar A. Šantaras vadovauja 80 pareigūnų kolektyvui, kurio dauguma – moterys. Kybartuose jis turėjo 120, o Vištytyje – 50 pavaldinių, tarp kurių buvo beveik vien vyrai.

Dabartinio darbo specifika gerokai skiriasi nuo tos, prie kurios pareigūnas buvo įpratęs mūsų rajone. Oro uosto pasieniečiai tikrina tik tuos keleivius, kurie skrenda išoriniais reisais į trečiąsias šalis. Pareigūnai turi sužiūrėti, ar išvykstančių ir atvykstančių keleivių dokumentai galiojantys, ar jie turi mūsų šalies vizą, taip pat kartais patikrinami įtarimą sukėlusių asmenų dokumentai.

Į pasieniečių pareigas įeina narkotikų paieška. Oro uosto pasieniečiai, skirtingai nei Kybartų užkardos, turi specialius
aparatus – narkotikų detektorius. Jei
žmogus turėjo kontaktą su narkotikais – yra apsvaigęs ar juos gabena – detektorius tai parodo. Kybartiečiai pareigūnai narkotikų ieškodavo pasitelkę kinologą
su šunimi.

Skiriasi specifika

Žiemos metu iš Vilniaus oro uosto į trečiąsias šalis kasdien išskrenda apie 12–16 lėktuvų, panašiai tiek ir grįžtamųjų reisų. Vasarą jų kur kas daugiau. Tad oro uosto pasieniečiams per dieną tenka patikrinti šimtus dokumentų, kuriuos budrios pareigūnų akys turi atpažinti.

– Kybartuose pasieniečiams dažniausiai tenka tikrinti Rusijos, Lietuvos, Lenkijos ir dar kelių kaimyninių šalių piliečių dokumentus, – pasakojo A. Šantaras. – O į oro uostą atskrenda žmonės iš įvairiausių Azijos, Afrikos, Amerikos žemynų šalių, tad pareigūnai turi būti itin įgudę. Be to, Kybartų pareigūnams dažniau prisireikia rusų kalbos žinių, o oro uoste tenka bendrauti angliškai.

Kybartų pareigūnams dažniau į gimtinę tenka grąžinti vizos neturinčius Rusijos piliečius, tikrinti, ar sienos nekerta policijos ieškomi asmenys. O oro uoste kone kasdien reikia teisėsaugai perduoti iš kitų šalių deportuotus, ten nusikaltusius ir tėvynėn parsiunčiamus lietuvius, taip pat išsiųsti trečiųjų šalių piliečius, kuriems Lietuva atsisakė suteikti politinį prieglobstį.

Dabartinis darbas A. Šantarui labai patinka. Tačiau pareigūnas neatmeta galimybės kada nors sugrįžti į Suvalkiją, juk po penkerių metų vėl laukia rotacija.

Be to, čia kol kas lieka šeima, kurią, anot A. Šantaro, prikalbinti palikti Kybartus bus tikrai nelengva.