Iš konkurso dalyvių kūrybos

Elena BACEVIČIENĖ

Mirksnis

Kiekvieną mirksnį skaičiavai,

Stebėdama, kaip leidžias saulė.

Verkei, prašei, meldei,

Kiekvieną mirksnį skaičiavai.

Ir nustebai, kad tu gali

Save pripildyti kaip taurę…

Kiekvieną mirksnį skaičiavai,

Stebėdama, kaip leidžias saulė.

Janina KURTINAITIENĖ

Baltai užklojo pūgos mano nerimą

Tavęs nei teist, nei teisint negaliu

Į praeitį jau nesugrįšiu niekad

Baltai užklojo pūgos mano nerimą

Karčius žodžius širdy užrakinu

Ir išeinu gyvent iš naujo

Baltai užklojo pūgos mano nerimą

Tavęs nei teist, nei teisint negaliu

Modestas VIZGIRDA

Pavasaris

Sode tarp obelų žieduotų

Visur taip jaukiai dūzgia bitės

Ir grįžta į lakas ratuotos

Sode tarp obelų žieduotų.

Priėjęs jau gali užuosti

Prie avilių medum pakvipus

Sode tarp obelų žieduotų

Visur taip jaukiai dūzgia bitės.

Jovita GRAKAVINIENĖ

Motinėlė

Karoliukai pirštais ritas,

Lūpose – vaikų vardai.

Motinėle, švinta rytas!

Karoliukai pirštais ritas…

Kelias rūpesčiais kaišytas,

Pailsėki, pavargai.

Karoliukai pirštais ritas,

Lūpose – vaikų vardai.

Danguolė PROTOSEVIČIENĖ

Ledinėm lelijom ant stiklo

Pražydo, pražydo žiema.

Atodūsis šalčio sužibo

Ledinėm lelijom ant stiklo.

Ir kam gi užkraut šitą naštą

Staklelėm išaust šitą raštą?

Ledinėm lelijom ant stiklo

Pražydo pražydo žiema…

Jolanta MALINAUSKIENĖ

Pavasario toliai

Pavasariu jau kvepia toliai!

Saulužė nori mus paliesti.

Regėsime vėl tyrą grožį.

Pavasariu jau kvepia toliai.

Ir žemė bunda, ir dainuoja,

Ir medžių šakos bando tiestis.

Pavasariu jau kvepia toliai,

Saulužė nori mus paliesti.

Dalia DUBICKIENĖ

Pusnin įbridęs stovi klevas,

Žemyn nusviro plačios šakos,

Tarsi žmogus, namų netekęs,

Pusnin įbridęs stovi klevas.

Jis jaučia, jog aš jau tik svečias,

Man rieda skruostais ašaros.

Pusnin įbridęs stovi stovi klevas,

Žemyn nusviro plačios šakos.

Asta KASNAUSKIENĖ

Baltos mintys

Reikia, kad lauktų

Kambarys su tiksinčiu laikrodžiu,

Balandžiai ant stogo…

Reikia, kad lauktų

Gėlė, pamerkta stiklinėje,

Akys, paskendę lango gelmėj…

Reikia, kad lauktų

Kambarys su tiksinčiu laikrodžiu.

Eglė KARANECKAITĖ

Kažkur nudunda traukinys…

Grįžtu namo per arimus.

Manęs jau laukia tėviškės laukai.

Kažkur nudunda traukinys.

Iš tolo matos senas šulinys

Ir motina kažko nurimus.

Kažkur nudunda traukinys…

Grįžtu namo per arimus.

Snieguolė KIDULAITYTĖ

Skrieju aš lauku

Lyg paukštis debesų.

Man gera ir jauku,

Skrieju aš lauku.

Aplinkui taip gražu,

Man gera širdyje.

Skrieju aš lauku

Lyg paukštis debesų.

Elena ANDRIUŠIENĖ

Einu per žemę išdidi –

Labai graži šalelė ši.

Tik reikia būti savimi –

Einu per žemę išdidi.

Kai byra ašara sūri

Ar džiaugsmo spindulį turi,

Einu per žemę išdidi –

Tik reikia būti savimi.

Regina MINEIKIENĖ

Pienės

Sužydėjo pienės pievoj,

Kiek gelsvų, minkštų žiedų –

Negali atplėšt akių.

Sužydėjo pienės pievoj –

Užsimerkus net šviesu.

Paskęsti tu tarp žiedų.

Sužydėjo pienės pievoj,

Kiek gelsvų, minkštų žiedų.

ORIJA

Vaivorykštė

Viduržiemy vaivorykštė virš girios –

Tai Tavo netikėta dovana.

Virpės širdis, stebuklo nepatyrus.

Viduržiemy vaivorykštė virš girios!

Ir jei takus užklotų pusnys gilios,

Mane sustiprins šios dienos šviesa.

Viduržiemy vaivorykštė virš girios –

Tai Tavo netikėta dovana.

Nijolė BALSYTĖ-POCIENĖ

Septyniasdešimtmetis

Suskrido baltaplunksnės mano žiemos paukštės

Ir septyniom vorom po dešimt sutūpė už lango.

Nurimk, širdie! Svajonių neskraidinki jau į aukštį.

Suskrido baltaplunksnės mano žiemos paukštės.

Jaunystės karavanai nulingavo. Neprišauksi…

Blausiuos šešėliuose vien šiaurūs vėjai šoka tango.

Suskrido baltaplunksnės mano žiemos paukštės

Ir septyniom vorom po dešimt sutūpė už lango.

Vida VOSYLIENĖ

Tik tau

Tu man įžiebei kibirkštį šviesią.

Širdyje ji liepsnoja Vilties ugnele.

Tavo žvilgsnis kelius man nutiesia.

Tu man įžiebei kibirkštį šviesią.

Per baltąją pūgą skubu pas tave.

Vien tik tau mano sodai pražydo.

Tu man įžiebei kibirkštį šviesią,

Širdyje ji liepsnoja Vilties ugnele.

Roberta VASILIAUSKIENĖ

Šerkšnas

Pilnaties tyloj spindi šerkšno nubučiuoti medžiai,

O mano širdį plukdo sužvarbę upių ledokšniai.

Po kojomis girgžda kadais mūsų išmintas takas.

Pilnaties tyloj spindi šerkšno nubučiuoti medžiai.

Ir kaip tuomet mano ranka nejučia tiesiasi tavajai,

Mano širdį paguosdami paliečia tik mūsų juoko aidai….

Pilnaties tyloj spindi šerkšno nubučiuoti medžiai,

O mano širdį plukdo sužvarbę upių ledokšniai.