Naujovių bei motyvacijos beieškant

Prieš dvejus metus pasinaudojusi Švietimo mainų paramos fondo suteikta galimybe dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo kursuose Anglijoje, nepraradau vilties kada nors vėl dalyvauti Mokymosi visą gyvenimą programos konkurse ir laimėti…

Šįkart keliai nuvedė į Velso sostinę Kardifą, kur dvi savaites lankiau kalbos ir praktinės metodologijos-kūrybiškumo klasėje kursus anglų kalbos mokytojams, dirbantiems pradinėje mokykloje.

Birželis pasitaikė lietingas ir gana vėjuotas, bet prasti orai nesugebėjo paveikti šaunios darbingos nuotaikos – puikiai organizuota mokymosi veikla, profesionalūs dėstytojai bei unikalus šansas tris dienas stebėti mokytojų bei mokinių darbą skirtingose mokyklose, turtinga kultūrinė programa.

Pirmą kartą taip akivaizdžiai pajutau, ką reiškia praktinė metodologija, nes viską darėme, kūrėme, dalijomės patys. Viena yra išklausyti patarimus, o kita įkūnyti juos realybėje čia ir dabar, toje pačioje klasėje. Mokėmės, gilinome anglų kalbos žinias net to nejusdami, dėstytojai nepastebimai taisė mūsų gramatines, tarimo ar stiliaus klaidas, kreipė viena ar kita linkme ir skatino mūsų iniciatyvą.

Grupėje buvo 16 mokytojų iš Italijos, Ispanijos, Vengrijos, Norvegijos, Suomijos, Latvijos, Prancūzijos ir netgi iš Pietų Afrikos. Gyvenome draugiškai, kartu leidome laisvalaikį – klausėmės simfoninio orkestro muzikos, dalyvavome stilizuotame bankete Kardifo pilyje, mėgavomės Dž. A. Fyldso ir Dž. Chodorovo miuziklu „Nuostabus miestas“, stebėjome Kardifo vyrų choro repeticiją. Savaitgalį skyrėme Kardifo Bėjaus tyrinėjimui. Apsilankėme 2006 m. kovo 1 d. karalienės Elžbietos II oficialiai atidarytame „draugiškame aplinkai“ Senato pastate, kuriame posėdžiauja Nacionalinė Velso Asamblėja, bei naujutėlaičiame, 2009 m. teatro mėgėjams įrengtame Velso Mileniumo centre. Sekmadienį vykome į Svonsį (Swansea), antrąjį pagal dydį Velso miestą, vaikščiojome Svonsio Bėjaus pakrante, neiškenčiau neišsimaudžiusi Keltų jūroje – daug šiltesnėje bei sūresnėje nei mūsiškė Baltija.

Antroji savaitė buvo skirta pradinio ugdymo įstaigų lankymui. Susipažinome su Velso mokyklų darbo specifika, švietimo gairėmis, stebėjome mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius, pamokose taikomus aktyviuosius mokymo metodus, gėrėjomės mokinių darbais bei projektais. Pamokos paprastai prasideda devintą ryto, o baigiasi pusę keturių po pietų. Pamoka trunka pusantros valandos. Velso mokyklose vykdoma „Neliesk“ politika, kaip sužinojome, atsirado norint pirmiausia apsaugoti mokytojus nuo mokinių skundų, kad jie buvo liečiami juos tvardant ar raminant. Pirmoji ir antroji mokyklos paliko itin stiprų įspūdį, nes jose puoselėjamas krikščioniškas auklėjimas akivaizdžiai paveikia mokinių elgesį ir moralę. Nors pirmoji mano aplankyta mokykla – katalikiška, o antroji priklauso Velso bažnyčiai, mokiniams ugdomi krikščioniškieji principai labai panašūs. Pamokos pradedamos ir užbaigiamos sakytine ar giedotine malda, pavalgę pietus visi draugiškai renkasi mokyklos salėje, kur vyksta asamblėja-Jėzaus gyvenimo epizodų nagrinėjimas, tikėjimo tiesų aiškinimasis ir giedamos nuoširdžios vaikiškos religinės giesmės.

Abi dienas daug bendravau su mokiniais, tokiais pat guviais ir judriais kaip ir lietuvaičiai, drauge ieškojome Lietuvos Europos žemėlapyje, netgi pavyko su muzikos mokytoja organizuoti integruotą pamoką, kurios metu išmokome atlikti lietuvių liaudies dainą „Plaukė žąselė“. Trečioji mokykla, kurioje lankėmės – valstybinė, įsikūrusi vargingame išeivių iš Artimųjų Rytų tankiai apgyvendintame rajone, paliko širdyje slogutį suvokiant, kad ne taip jau viskas ir blogai mūsų brangiojoje Tėvynėje.

Užbaigiu savo pasakojimą kviesdama visus Vilkaviškio rajono anglų kalbos mokytojus į mano organizuojamą seminarą, kuris vyks rugpjūčio 30 dieną Vilkaviškio pradinėje mokykloje. Ateikite, pasidalysiu gerąja patirtimi, detaliau papasakosiu apie mokomąsias veiklas, supažindinsiu su naujais, įdomiais metodais ir pasistengsiu įtikinti, kad mokytojui ne tik verta, bet ir būtina tobulėti, plėsti akiratį.

Kvalifikacijos kėlimas priklauso ne tik nuo išorinių stimulų, sudarančių geras sąlygas kvalifikacijai kelti, bet ir nuo pačių mokytojų pastangų bei noro. Sužadinkime savyje šį norą, pasinaudokime puikiais Švietimo mainų paramos fondo pasiūlymais ir nenurimkime. Jūs manote aš nusiraminsiu ir daugiau nebedalyvausiu konkursuose? Nesulauksite!

Irada MILTINIENĖ

Vilkaviškio pradinės mokyklos anglų kalbos vyresnioji
mokytoja