Vilkaviškyje gyvenanti Stanislova Dambrauskienė, greitai švęsianti devyniasdešimties metų jubiliejų, galėtų būti pavyzdys visiems senjorams – moteris gyvenimu nesiskundžia, džiaugiasi užauginusi gerus vaikus, o širdies atgaivą randa siuvinėdama ir rankdarbiais žavėdama kiekvieną, užsukusį į jos bei jos artimųjų namus.
Rankdarbių idėjos
gimsta spontaniškai
Siuvinėjimas S. Dambrauskienės gyvenime atsirado ne šiaip sau – adatos iš rankos ji nepaleidžianti jau seniai.
Giminėje rankdarbiais žavisi ne ji viena.
– Penkiasdešimt metų siuvau. Siuvinėjimui vis pritrūkdavo laiko. Tačiau, kai jau imdavausi kokio nors darbelio, nesulaukdavau nė menkiausio priekaišto. Vyrui taip pat patiko rankdarbiai, nesu išgirdusi nei klausimo, kam siuvinėju, nei pastabų dėl siūlų pirkimo. Jo sesuo taip pat buvo siuvėja, – artimųjų palaikymu džiaugėsi senolė.
S. Dambrauskienė pasakojo, kad mintys išsiuvinėti vieną ar kitą rankdarbį gimstančios spontaniškai ir dažniausiai yra įkvėptos ją sužavėjusių vaizdų. Ji mėgstanti spalvingus darbus, be galo mylinti gėlių motyvus.
– Bene gražiausios močiutei yra našlaitės, dar vadinamos broliukais. Norėdama, kad siuvinys būtų kuo tikroviškesnis, ji nusiskina žiedą, parsineša namo ir tyrinėja spalvas, žiūri, kaip būtų galima išgauti gražų vaizdą,– šypsodamasi kalbėjo marti Laima Dambrauskienė, tuoj pat parodžiusi ir dar vienų anytos mėgstamų gėlių – rugiagėlių – motyvais siuvinėtą staltiesę.
Svarbiausia – mėgstama veikla
S. Dambrauskienė pasiguodė, kad akys jau nusilpusios ir dideliais darbais, tokiais kaip dabar siuvinėjama staltiesė, nebenorinti užsiimti, tačiau mažesnių iš rankų paleisti dar neketinanti.
Moteris tiki, kad kol turi veiklos, kol jaučiasi reikalinga, tol ir gyvena. Ilgaamžė pripažino, kad jei ne siuvinėjimas, galbūt ir tokio garbingo jubiliejaus sulaukusi nebūtų.
– Siuvinėjau net važiuodama į Vilnių vaikų aplankyti. Buvo gaila kelionėje gaištamo laiko, o ir nuobodulys važiuojant nekamuodavo. Išnaudodavau kiekvieną laisvą akimirką, kad tik prisiliesčiau prie siuvinėjimo,– prisiminimais dalijosi S. Dambrauskienė.
Ne vienas vilkaviškietis mena ir S. Dambrauskienės keptus šakočius, grybukus, tortus bei kitus skanumynus.
Šia veikla dabar užsikrėtusi ir marti Laima..
– Vyras visada sakydavo – gamink, jei nepavyks – suvalgysim,– pasakojo Stanislova.
Marti nusijuokė, kad senelis buvęs smaližius, tad tikriausiai visai nepykdavęs dėl ne itin pavykusių kepinių.
Didžiausias turtas –
graži šeima
Ne tik auksinėmis rankomis garsėja S. Dambrauskienė, bet ir nepaprasto gerumo širdimi. Planai gyventi vienuose namuose su sūnaus Donato, dirbančio Klampučių pagrindinės mokyklos direktoriumi, šeima, gražus bendravimas su marčia, geri atsiliepimai apie šviesaus atminimo vyrą ir malonūs žodžiai apie dukterį byloja, jog senolei šeima – svarbiausia gyvenimo ašis.
– Su amžinąjį atilsį vyru gyvenome nepaprastai gražiai – niekada nesibarėme, jis buvo nepaprastai geras žmogus. Savo vyro nebūčiau keitusi net į aukso kalnus. Užauginome gerus vaikus, kurie senatvėje nuoširdžiai rūpinasi ir padeda. Artimieji visada palaikė ir mano pomėgius, įvertindavo rankdarbius, kulinarinius eksperimentus,– džiaugėsi moteris,
Netrukus su sūnaus Donato šeima apsigyvensianti moteris neslepia – jau daug rankdarbių paruošta naujiems namams papuošti.
– Močiutė yra daugybę randarbių padovanojusi, be galo daug jų yra ir mano namuose. Man jos darbai – labai gražūs, visais jais džiaugiuosi, – kalbėjo marti
L. Dambrauskienė.
Ilona VITKAUSKAITĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.