Mes Jo labai ilgėsimės

Ne­te­ko­me mums la­bai bran­gaus, gai­les­tin­go, my­li­mo ir nuo­šir­daus bi­čiu­lio Si­gi­to Kas­pa­rai­čio.

Mums jis ne­bu­vo tik pa­pras­tas drau­gas, su­tik­tas kaž­ku­rio­je gy­ve­ni­mo at­kar­po­je.

Sa­vo drau­gys­tę mes ma­tuo­ja­me ne tik drau­ge pra­leis­tais de­šimt­me­čiais, bet jo iš­sa­ky­tais pra­smin­gais žo­džiais, nuo­šir­džiais pa­ta­ri­mais.

Ša­lia šio žmo­gaus kiek­vie­nas jaus­da­vo­mės sau­gus, su­pras­tas, iš­girs­tas.

Jo su­bti­lus hu­mo­ras, ge­ra nuo­tai­ka ir mėgs­ta­ma fra­zė „Neai­ma­nuok, nes tai – silp­nų­jų gink­las“ ne­leis­da­vo jaus­tis blo­gais.

Ma­tyt, prieš iš­ke­liau­da­mas į pa­sku­ti­nę sa­vo ke­lio­nę Si­gi­tas ne­spė­jo nu­si­šyp­so­ti, nors kai bū­da­vo mums sun­ku, jis vi­sa­da sa­ky­da­vo: „Nu­si­šyp­sok, ir vis­kas bus ge­rai.“

Mes džiau­gia­mės, kad di­des­nę sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį ga­lė­jo­me pra­leis­ti ša­lia to­kio do­ro, są­ži­nin­go, vi­sus my­lin­čio žmo­gaus.

La­bai Ta­vęs il­gė­si­mės, mie­las mū­sų Drau­ge.

As­ci­lų, Gu­dy­nų, Ga­gų
ir Gra­baus­kų šei­mos