Ožkininkystė suvalkiečių visai nevilioja

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Lie­tu­vo­je yra ge­rų pa­vyz­džių, kaip už­ka­riau­ti ni­šą rin­ko­je ir pa­da­ry­ti šei­mos vers­lą net iš ož­kų. Ta­čiau su­val­kie­čių šių gy­vū­nų au­gi­ni­mas ir jų pro­duk­tų ga­mi­ni­mas vi­siš­kai ne­vi­lio­ja. Šiuo me­tu Vil­ka­viš­kio ra­jo­ne re­gist­ruo­tos 23 ož­kos ir 13 jų au­gin­to­jų. Di­džiau­sias „ūkis“ – tre­je­tas šių gy­vu­lių.

Eu­ro­pos Są­jun­gos „gal­vos“ jau ke­le­tą me­tų svars­to, kaip pa­rem­ti ož­kų au­gin­to­jus ir jų pro­duk­tų ga­min­to­jus. Mat ož­kie­nos sek­to­riai ES api­ma svar­bius tra­di­ci­nius ūkius, ku­rie yra tūks­tan­čių ga­min­to­jų pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis ir tie­kia ypač aukš­tos ko­ky­bės bei ypa­tin­gų sa­vy­bių pro­duk­tus. Avi­nin­kys­tė ir ož­ki­nin­kys­tė ap­skri­tai yra la­bai svar­bi ap­lin­kai ir api­ma na­tū­ra­lią ma­žiau na­šių vie­to­vių prie­žiū­rą bei kraš­to­vaiz­džio ir jaut­rių eko­sis­te­mų ap­sau­gą. Juk per šimt­me­čius iš­sau­go­ti na­tū­ra­lius ga­nyk­lų plo­tus padėjo tik šie gyvūnai, nes jų mi­ty­bos po­lin­kiai tu­ri įta­kos au­ga­li­jos bio­lo­gi­nei įvai­ro­vei. Avys ir ož­kos iš na­tū­ra­lių plo­tų išė­da su­džiū­vu­sius au­ga­lus. Ypač jas pa­lan­ku au­gin­ti ne­der­lin­go­se, kal­vo­to­se vie­to­vė­se, mat šie gy­vū­nai – neį­no­rin­gi.

Ta­čiau lie­tu­viai šio vers­lo ne­si­grie­bia, nes iš­mo­kos už mi­nė­tus gy­vu­lius dabar nemokamos. Šiuo metu dar tik svarstoma galimybė mokėti už grynaveisles mėsines ožkas. Veisliniai gyvuliai yra brangūs, ta­čiau veis­lei jų nie­kas ne­no­ri, o mė­sai – tuo la­biau. Be­lie­ka ga­min­ti pie­no pro­duk­tus, su ku­riais rin­ko­je kon­ku­ruo­ti iš­ties ne­leng­va. Mat to­kių ga­mi­nių jau pri­vež­ta iš ki­tų ES ša­lių, kur ož­ki­nin­kys­tė yra iš­lai­kiu­si se­nas tra­di­ci­jas ir įgi­ju­si pla­čius mas­tus.

Spe­cia­lios pa­ra­mos šiai ūkio ša­kai ne­nu­ma­ty­ta. Vie­nin­te­lis rams­tis – su­pap­ras­tin­ta pa­ra­ma ūkiui mo­der­ni­zuo­ti. Už ją bū­tų ga­li­ma įsi­gy­ti ne­bran­gios pie­no per­dir­bi­mo įran­gos, že­mės ūkio pa­dar­gų. Ta­čiau šios su­pap­ras­tin­tos pa­ra­mos trū­ku­mas yra tas, kad ūki­nin­kai ne­ga­li ti­kė­tis lėšų sta­ty­boms, tad įrengti pro­duk­tų ce­che­lį ar ne­di­de­lį tvar­te­lį ož­koms lai­ky­ti su­ri­zi­kuo­ja tik vie­nas ki­tas.

Vil­ka­viš­kio ra­jo­no ūki­nin­kai, pa­klaus­ti, ar ne­no­rė­tų rim­čiau už­siim­ti ož­ki­nin­kys­te, tik mo­jo ran­ka ir juo­kė­si iš to­kio klau­si­mo kaip iš po­kšto. Dau­ge­liui, nie­kad ne­tu­rė­ju­sių šių gy­vu­lių, toks pa­si­rin­ki­mas at­ro­do kaip skur­do sim­bo­lis. O lai­kan­tys ož­kas žmo­nės sa­ko barz­do­tą­sias au­gi­nan­tys dėl gro­žio ir kad ne­rei­kė­tų pjau­ti žo­lės ap­link so­dy­bą, dar – dėl jų įdo­maus cha­rak­te­rio. Tad ra­jo­ne pa­ga­min­tų ož­kie­nos ar ož­kų pie­no pro­duk­tų ras­ti la­bai sun­ku.

Svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do pro­pa­guo­to­jai sa­ko, jog ož­kų pie­nas pa­si­žy­mi gy­do­mo­sio­mis sa­vy­bė­mis, juo pa­ta­ria­ma gir­dy­ti aler­giš­kus, silp­nus, plau­čių li­go­mis ser­gan­čius vai­kus. Ta­čiau par­duo­tu­vė­se šio pro­duk­to nė­ra, ne­bent jo ga­li­ma bū­tų nu­si­pirk­ti iš ož­kas lai­kan­čių pa­žįs­ta­mų.