Bajoriškė savo sodybą pavertė paukščių rojumi

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Ba­jo­rų kai­me gy­ve­nan­ti Te­re­sė Sin­ke­vi­čie­nė mėgs­ta bū­ti ap­sup­ta ryš­kių spal­vų: mo­ters na­mų ap­lin­ką puo­šia dau­gy­bė gė­lių, o po kie­mą laks­to ir už­tva­ruo­se le­sio­ja gau­sy­bė įdo­mių paukš­čių.

– Tu­riu aš čia jų dau­giau nei šim­tą, – ro­dė sa­vo tur­tą ba­jo­riš­kė. – Vie­ni vaikš­to po kie­mą laisvi, ki­tus la­bai sau­gau. Bep­ro­tiš­kai my­liu sa­vo paukš­tu­kus. Jie man – tik­ras džiaugs­mas. Kai tik ran­du, vis nu­si­per­ku to­kių, ko­kių dar ne­tu­riu. Ypač man gra­žūs fa­za­nai. Au­gi­nu auk­si­nius, si­dab­ri­nius ir pa­pras­tus.

Šei­mi­nin­kė sa­kė, kad jos „ko­ji­nė­tos“, kel­nė­tos, įvai­rias­pal­vės viš­te­lės ir kuo­duo­tos an­te­lės bei ki­ti spar­nuo­čiai kai­my­nams ne­truk­do. Vi­sa jos te­ri­to­ri­ja ap­tver­ta, tad sve­ti­mų dar­žų paukš­čiai ne­kaps­to. Grei­čiau jau ken­čia pa­čios Te­re­sės gė­ly­nai.

Apie sa­vo au­gin­ti­nius ba­jo­riš­kė ga­lė­tų pa­sa­ko­ti ir pa­sa­ko­ti: an­tai ta, kur su ro­ži­nė­mis dė­mė­mis ant plunks­nų, de­da ža­lius kiau­ši­nius, o štai ta šil­ki­nė viš­te­lė – tik­ra įdo­my­bė. Jos plunks­nos švel­nios, tie­siog bal­ti pū­kai, ta­čiau oda – juo­da.

Te­re­sė šiuos paukš­čius to­liau vei­sia pa­ti: juos pe­ri­na, sau­go ir rū­pi­na­si. Tik štai iš gra­žio­sios viš­te­lės ža­lių­jų kiau­ši­nių nie­kaip ne­pa­vyks­ta iš­pe­rin­ti viš­čiu­kų. Ma­tyt, rei­kia to­kios pat veis­lės gai­džio. Te­re­sė jau dai­ro­si, kur jį gau­ti.

T. Sin­ke­vi­čie­nė – ypač veik­li ir ug­nin­go cha­rak­te­rio mo­te­ris. Čia, žiū­rėk, ji bė­ga vai­šin­ti sve­čių su ka­vos puo­de­liais, čia jau ki­ta­me kie­mo ga­le šne­ki­na kai­my­nę, čia pa­glos­to pa­si­pai­nio­ju­sį paukš­tį.

Kai­my­nai sa­ko, kad Te­re­sė yra di­džio­ji vi­so kai­mo or­ga­ni­za­to­rė. Ji mo­ka paa­gi­tuo­ti žmo­nes, mo­ka pa­sa­ky­ti, kas ne­ge­rai ir kaip de­ra da­ry­ti. Be jos neap­siei­na joks bend­ruo­me­nės ren­gi­nys. Ne pa­slap­tis, kad ir bend­ruo­me­nės na­riai daž­niau­siai po­sė­džiau­ja jos pir­te­lė­je.

Ba­jo­riš­kė da­ly­va­vo ir gra­žiau­sios ra­jo­no so­dy­bos rin­ki­muo­se. Nors pri­zi­nės vie­tos ne­ga­vo, ta­čiau mo­te­ris ne dėl to juk sten­gė­si.

Su vi­sais kon­kur­so da­ly­viais ji va­žia­vo į Vil­nių ap­žiū­rė­ti sta­to­mų Val­do­vų rū­mų, pa­si­dai­ry­ti iš te­le­vi­zi­jos bokš­to. Mat Te­re­sė iki šiol rū­pi­no­si tik sa­vo kie­mu ir kai­mu, tad į sos­ti­nę ne­bu­vo ka­da nu­kak­ti.

– Jo­kių žur­na­lų ne­var­tau, mand­rai ne­da­rau, – at­vi­rai kal­bė­jo mo­te­ris. – Ką pa­ma­tau gra­žaus, tą ir per­ku, so­di­nu, kad aug­tų. Ap­lin­ką tvar­kau pa­gal sa­vo su­pra­ti­mą, o ne tam, kad kaž­ką lai­mė­čiau. Man sa­va­ja­me kie­me sma­gu: vie­ni au­ga­lai nu­žy­di, ki­ti jau sklei­džia­si – ir „dū­šio­je“ ge­ra.

Kai­my­nai sa­kė, kad įvai­rių au­ga­lų at­ža­lo­mis ji ap­da­li­ju­si ne vie­ną. Ką tu­ri pa­ti – ir ki­tiems ne­gai­li. Ba­jo­riš­kė tie­siog siū­lo pri­siau­gin­ti, tu­rė­ti, gė­rė­tis, kad vi­siems bū­tų gra­žu.