Žygis Tauro apygardos partizanų takais

Gru­pė Ky­bar­tų Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio gim­na­zi­jos moks­lei­vių – skau­tų ir jau­nų­jų tau­ti­nin­kų – da­ly­va­vo žy­gy­je Tau­ro apy­gar­dos par­ti­za­nų ko­vų ke­liais. Šis jau tre­čią kar­tą ma­ri­jam­po­lie­čių or­ga­ni­zuo­ja­mas pa­trio­ti­nis ren­gi­nys su­bū­rė daug jau­nų žmo­nių iš įvai­rių Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ties mo­kyk­lų.

Nuo Ma­ri­jam­po­lės kul­tū­ros cent­ro au­to­bu­su pa­ju­dė­ję Skar­du­pių link, su džiaugs­mu pri­si­jun­gė­me prie di­de­lės ko­lo­nos, ku­rio­je ri­kia­vo­si 10 di­de­lių ir ke­le­tas ma­žes­nių au­to­bu­sų. Iš vi­sos Lie­tu­vos su­va­žia­vo tie, kas ko­vo­jo čia, Su­val­ki­jos že­mė­je. Žy­giuo­ti jų ta­kais – gy­va is­to­ri­jos pa­mo­ka.

Pir­miau­siai žy­gio da­ly­viai su­sto­jo Skar­du­piuo­se. Čia 1945 m. rugp­jū­čio 15 d. bu­vo įkur­ta Tau­ro apy­gar­da. Iki to lai­ko Su­val­ki­jo­je ko­vo­jo apie 5 tūkst. par­ti­za­nų. Apy­gar­dos įkū­ri­mo ini­cia­to­riai bu­vo Skar­du­pių pa­ra­pi­jos kle­bo­nas ku­ni­gas A. Ylius, pulk. L. But­ke­vi­čius-Luo­bas, kpt. L. Tau­nys, ltn. V. Ga­vė­nas-Vam­py­ras. Tau­ro apy­gar­da vie­ni­jo Ma­ri­jam­po­lės, Ša­kių ir Vil­ka­viš­kio ap­skri­ty­se bei Aly­taus ir Kau­no ap­skri­čių kai­riak­ran­tė­se da­ly­se vei­ku­sius gink­luo­to an­ti­so­vie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vius. Tai bu­vo vie­na svar­biau­sių ir ir ak­ty­viau­sių Lie­tu­vos par­ti­za­nų apy­gar­dų.

Po šv. Mi­šių Skar­du­pių baž­ny­čio­je, ku­rių me­tu ku­ni­gas P. A. Ka­nap­ka kal­bė­jo apie jau­nų pa­trio­tų au­ką var­dan Tė­vy­nės, žy­gei­viai pa­su­ko prie pa­mink­lo Tau­ro apy­gar­dos įkū­ri­mui at­min­ti. Pa­mink­las sto­vi ša­lia se­no­sios Skar­du­pių kle­bo­ni­jos, kur įvy­ko par­ti­za­nų šta­bo na­rių ir va­dų bei gru­pių at­sto­vų su­si­rin­ki­mas. Ja­me bu­vo priim­tas Tau­ro apy­gar­dos par­ti­za­nų sta­tu­tas, su­si­de­dan­tis iš 38 punk­tų, ku­riuos rei­ka­lau­ta be­są­ly­giš­kai vyk­dy­ti. Ki­tą die­ną po apy­gar­dos įkū­ri­mo čia bu­vo įsteig­tas Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­tas.

Mo­ki­niai su­si­do­mė­ję klau­sė­si pra­ne­šė­jos, bu­vu­sios ry­ši­nin­kės, is­to­ri­kės, kny­gos „Tre­čio­ji vė­lia­vos spal­va“ ir kt. au­to­rės A. Vi­lu­tie­nės bei ki­tų kal­bė­ju­sių­jų. Prie pa­mink­lo nu­skam­bė­jo vil­tin­ga min­tis, kad atei­ty­je čia gal­būt bus įreng­tas mu­zie­jus. Šiuo me­tu pa­sta­tui bū­ti­nas di­de­lis re­mon­tas. J. Ja­ru­tis bū­si­mam mu­zie­jui iš juo­do me­ta­lo ne­tgi pa­ga­mi­no gra­žų vai­ni­ką, sim­bo­li­zuo­jan­tį Tau­ro apy­gar­dos par­ti­za­nų ko­vą už lais­vę.

Po ren­gi­nio prie pa­mink­lo pa­trau­kė­me Žu­vin­to eže­ro kau­ty­nių vie­tos link. Šio mū­šio 65-ąsias me­ti­nes pa­mi­nė­jo­me Rie­čiuo­se (Gu­de­lių sen.). Jau­di­nan­tį žo­dį ta­rė bu­vęs Ša­rū­no bū­rio par­ti­za­nų va­das V. Ku­ber­ta­vi­čius-Vi­du­gi­ris (Siau­bas, Jo­va­ras). Šis 92 me­tų par­ti­za­nas pa­ty­rė vi­sas trem­ties ir la­ge­rių kan­čias. Iš to­li­mos Klai­pė­dos at­vy­kęs jau še­šio­lik­tą­jį kar­tą, jis jau­niems žmo­nėms per­tei­kė tą žo­džiais sun­kiai iš­sa­ko­mą jaus­mą, ku­rio ve­da­mi jau­ni vy­rai ėjo at­lik­ti sa­vo pa­rei­gos Lie­tu­vai. Vi­sus su­jau­di­no ir Gu­de­lių pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ki­nės skai­to­ma ra­ši­nio iš­trau­ka. Gar­baus am­žiaus par­ti­za­nai su aša­ro­mis aky­se dė­ko­jo mer­gai­tei už iš­reikš­tas min­tis. Mes nu­si­fo­tog­ra­fa­vo­me su is­to­ri­ku D. Juo­džiu, pa­mink­lo sta­ty­to­ju J. Ne­vu­liu ir par­ti­za­nais.

Pail­sė­ję prie Yg­los eže­ro žy­gei­viai ap­lan­kė pa­mink­lą Mi­ka­liš­kė­se, me­mo­ria­lą žu­vu­siems Tau­ro apygardos par­ti­za­nams Ši­la­vo­te.

Daug neuž­mirš­ta­mų aki­mir­kų pa­ty­rė jau­nie­ji ke­liau­to­jai: tai – ir su­si­ti­ki­mas su le­gen­di­nio J. Dau­man­to-Luk­šos bro­liu An­ta­nu Luk­ša, ir pra­smin­gi po­kal­biai su 1941 m. trem­ti­ne J. Mar­cin­ke­vi­čie­ne, ir ga­li­my­bė pa­bend­rau­ti su tais, ku­rie nar­siai ir gar­bin­gai ko­vo­jo už Lie­tu­vos lais­vę.

Su­pa­žin­din­da­ma moks­lei­vius su A. Luk­ša, aš sa­kiau, kad mums vien sto­vė­ti ša­lia par­ti­za­nų yra gar­bė. Gai­la, jog nė vie­na mo­kyk­la ne­su­si­do­mė­jo šiuo tik­rai pra­smin­gu pa­trio­ti­niu ren­gi­niu.

Ma­nau, kad ne vien ka­rei­viš­ka ko­šė ir ar­ba­ta do­mi­nuo­ja to­kiuo­se žy­giuo­se. Vi­sų pir­ma, tai ga­li­my­bė pri­si­lies­ti prie gy­vo­sios is­to­ri­jos, ku­ri bu­vo ra­šo­ma krau­ju. Tai liu­di­ja ir Tau­ro apy­gar­dos par­ti­za­nų him­no žo­džiais: „Ko­vot pri­sie­kė­me Tė­vy­nei. Mūs prie­sai­ka ir liks šven­ta. Krau­ju įra­šė­me ant že­mės – per am­žius bū­si tu lais­va.“

Da­li­ja Ago­ta KAR­KIE­NĖ