Verslininkas mėgaujasi aktyviu gyvenimu

Po­li­ti­kas, mies­to bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas, įvai­rių klu­bų stei­gė­jas bei ak­ty­vus jų da­ly­vis, mu­zi­kan­tas… Vi­sa tai – tik ma­ža da­lis iš spal­vin­gos ge­rai ži­no­mo Vil­ka­viš­kio vers­li­nin­ko Pet­ro Ži­lio­nio biog­ra­fi­jos.

Di­džiau­sia aist­ra – jė­gos ait­va­ras

Nors Pet­ras Ži­lio­nis kaip nie­kas ki­tas ra­jo­ne iš­si­ski­ria sa­vo įvai­riais po­mė­giais, jis pa­ts tei­gia vi­sa­da ran­dan­tis lai­ko mėgs­ta­miau­siam sa­vo už­siė­mi­mui – jė­gos ait­va­rų spor­tui. „Ge­riau­siai jau­čiuo­si, kai bent 3–4 va­lan­das su ait­va­ru pa­čiuo­ži­nė­ju ant van­dens ar le­do, pri­klau­so­mai nuo me­tų lai­kų. Dėl to esu pa­si­ry­žęs net vi­sus dar­bus ati­dė­ti į ša­lį“, – pri­si­pa­ži­no vers­li­nin­kas.

Maž­daug prieš tre­jus me­tus įsi­gi­jęs pir­mą sa­vo ait­va­rą P. Ži­lio­nis taip juo su­si­do­mė­jo, kad da­bar be šio po­mė­gio ti­ki­na ne­ga­lin­tis gy­ven­ti. „Jei per sa­vai­tę pu­čia pa­lan­kus vė­jas 7 die­nas, bū­tent tiek lai­ko ir mė­gau­juo­si šiuo ma­lo­nu­mu“, – ti­ki­no vil­ka­viš­kie­tis. Pa­sak jo, vė­jas nie­ko ne­kai­nuo­ja, to­dėl džiaug­tis jė­gos ait­va­rais yra gan pi­gus ma­lo­nu­mas – rei­kia tik įsi­gy­ti pa­tį ait­va­rą, ap­ran­gą bei spe­cia­lią įran­gą.

Šiuo me­tu Vil­ka­viš­ky­je yra 5 žmo­nės, pa­mė­gę jė­gos ait­va­rus, dar ke­li in­ten­sy­viai do­mi­si šia ga­na ekst­re­ma­lia spor­to ša­ka. Pet­ras Ži­lio­nis, Vi­das Bro­kas bei Arū­nas Ber­no­tas bu­vo tie, ku­rie pir­mie­ji mū­sų mies­te su­si­ža­vė­jo šiuo už­siė­mi­mu. „Vi­si įsi­gi­jo­me ait­va­rus vie­nu me­tu, ta­čiau kol tar­pu­sa­vy­je neiš­si­kal­bė­jo­me, ne­ži­no­jo­me apie tai“, – juo­kė­si pa­šne­ko­vas. Vy­ras pri­si­pa­ži­no, kad pra­džio­je nė vie­nas iš tri­ju­lės ne­mo­kė­jo de­ra­mai elg­tis su ait­va­ru, tad juo nau­do­tis mo­kė­si in­ter­ne­te.

Per šiuos ke­le­tą me­tų P. Ži­lio­nis bu­vo pa­te­kęs ir į ne­ma­lo­nias si­ta­ci­jas, kai pa­ki­lus stip­res­niam vė­jui ir ne­pa­vy­kus su­val­dy­ti ait­va­ro ke­lis kar­tus bu­vo iš­lė­kęs iš van­dens į sau­su­mą.

Pa­vo­jin­giau­sias in­ci­den­tas įvy­ko šį pa­va­sa­rį, kai pu­čiant stip­riam vė­jui vers­li­nin­kas iš Pae­že­rių eže­ro bu­vo nu­blokš­tas ant py­li­mo bei nu­tėkš­tas už jo esan­čia­me dur­py­ne.

„Ge­rai, kad ša­lia ne­pa­si­tai­kė me­džių ar pa­sta­tų, nes bū­tų bu­vę tik­rai ries­ta“, – pri­si­pa­ži­no P. Ži­lio­nis. Jis ti­ki­no, kad tą­kart jam pa­dė­ju­si ir pa­tir­tis bei grei­ta reak­ci­ja.

Pro­pa­guo­ja svei­ką bei ak­ty­vią gy­ven­se­ną

Nors jė­gos ait­va­rai ir yra di­džiau­sia vil­ka­viš­kie­čio aist­ra, ta­čiau tai – ne vie­nin­te­lis jo po­mė­gis. „La­bai mėgs­tu bu­riuo­ti, ta­čiau at­si­ra­dus ait­va­rams pa­sta­ruo­ju me­tu ant bur­len­tės li­pu vis re­čiau“, – sa­kė ne­tru­kus še­šias­de­šimt­me­tį švę­sian­tis vers­li­nin­kas.

Jis jau aš­tuo­ne­rius me­tus pri­klau­so ir Vil­ka­viš­kio ra­jo­no sli­di­nin­kų klu­bui, o la­biau­siai mėgs­ta sli­di­nė­ti Viš­ty­ty­je esan­čio­je tra­so­je, taip pat – Aust­ri­jos kal­nuo­se.

„Taip pat jau de­šimt­me­tį šo­ki­nė­ju su pa­ra­šiu­tu. Iki šiol esu at­li­kęs be­veik 90 šuo­lių. Tie­sa, šie­met dar to da­ry­ti ne­te­ko. Ma­nau, pro­fe­sio­na­liu pa­ra­šiu­ti­nin­ku ne­tap­siu, bet at­lik­ti 100 šuo­lių tik­rai no­rė­čiau“, – pri­si­pa­ži­no P. Ži­lio­nis.

Vy­ras pa­sa­ko­jo se­niau pri­klau­sęs ir me­džio­to­jų bū­re­liui, ta­čiau il­gai ja­me neiš­si­lai­kė. „La­biau mėgs­tu stir­nas lau­kuo­se nei ant sta­lo“, – šyp­te­lė­jo vil­ka­viš­kie­tis. Jis tei­gė, kad me­džiok­lė yra per ra­mus už­siė­mi­mas, trūks­ta ak­ty­vu­mo.

P. Ži­lio­nis jau be­veik 15 me­tų ne­val­go mė­sos, ku­rį lai­ką ne­var­to­jo ir al­ko­ho­lio. „Val­gau tik žu­vį, ku­ri yra leng­viau­sia mė­sos for­ma, ta­čiau tai da­rau ga­na re­tai. Jau­čiuo­si la­bai pui­kiai bei ener­gin­gai“, – ti­ki­no pa­šne­ko­vas.

Se­niau P. Žilionis bu­vo su­si­do­mė­jęs ir įvai­riais jo­gos pra­ti­mais, yra iš­klau­sęs spe­cia­lius kur­sus. Prieš ke­le­tą me­tų vyriškis pri­klau­sė ir Vil­ka­viš­kio ra­jo­no svei­kuo­lių klu­bui, ta­čiau vė­liau iš jo pa­si­trau­kė.

Ak­ty­vi veik­la „Se­nuo­se ve­ži­muo­se“

Vers­li­nin­kas yra vie­nas iš aso­cia­ci­jos „Se­nų ve­ži­mų klu­bas“ stei­gė­jų bei klu­bo ta­ry­bos pir­mi­nin­kas. Kaip sa­kė pa­ts P. Ži­lio­nis, šiai sa­vo veik­lai ski­rian­tis ne­ma­žai dė­me­sio. „Aiš­ku, ne­ga­liu ly­giuo­tis į klu­bo pir­mi­nin­ką Re­nal­dą Da­rių Du­lins­ką, ku­ris tur­būt yra di­džiau­sias en­tu­zias­tas iš mū­sų vi­sų, ta­čiau taip pat ne­ma­žai pri­si­de­du prie „Se­nų ve­ži­mų“ po­pu­lia­ri­ni­mo, klu­bo veik­los“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas. Pa­sak jo, kiek­vie­ną tre­čia­die­nį ren­gia­mi klu­bo su­si­rin­ki­mai už­si­tę­sia iki pat vi­dur­nak­čio, nes su­si­rin­kus bend­ra­min­čiams ver­da karš­tos dis­ku­si­jos, siū­lo­mos idė­jos, da­li­ja­ma­si pa­tir­ti­mi.

Kas­met „Se­nų ve­ži­mų“ klu­bas or­ga­ni­zuo­ja bent po vie­ną stam­bų žy­gį. Šie­met jie bu­vo nu­vy­kę į Uk­rai­nos mies­tą Lvo­vą, per­nai atliko 1000 km ra­lį ap­link Lie­tu­vą, už­per­nai – se­nais au­to­mo­bi­liais ve­žė pa­sta­ty­ti kry­žių į Kry­žių kal­ną. Taip pat ar­ti­miau­siu me­tu pla­nuo­ja­mas žy­gis į Ka­li­ning­ra­do sri­ty­je vyk­sian­čias mies­to die­nas.

Pa­sy­vus bu­riuo­to­jų klu­bo na­rys

Nors P. Ži­lio­nis pri­klau­so ir Vil­ka­viš­kio bu­riuo­to­jų klu­bui „Škva­las“, ta­čiau, kaip pa­ts pri­si­pa­ži­no, jam ski­ria ne­daug lai­ko. „Ki­ti klu­bo na­riai re­gu­lia­riai plau­kio­ja jach­to­mis, o aš sa­vą­ją iš­trau­kiu tik ta­da, kai kas nors pa­pra­šo. Be to, ga­na pa­sy­viai da­ly­vau­ju ir klu­bo kas­die­ni­nia­me gy­ve­ni­me, re­tai pri­si­de­du prie jų ren­gia­mų ak­ci­jų“, – pa­sa­ko­jo vers­li­nin­kas. Vy­ras pri­si­pa­ži­no, kad plau­kio­jant jach­ta jam trūks­ta ak­ty­vu­mo, to­dėl šiuo me­tu daug mie­liau ren­ka­si jė­gos ait­va­rus, bur­len­tes ar sli­di­nė­ji­mą.

Dau­giau nei prieš de­šimt­me­tį prie til­te­lio, esan­čio gre­ta P. Ži­lio­nio so­do na­me­lio, su jach­ta pri­plau­kė vie­nas pa­žįs­ta­mas. Ta­da vers­li­nin­kui ir šo­vė į gal­vą min­tis, kad ir jam rei­kė­tų įsi­gy­ti pa­na­šią van­dens prie­mo­nę. Il­gai kal­bi­nęs Vil­ka­viš­kio se­niū­ną Al­gį Ki­se­liū­ną, kad šis par­duo­tų sa­vo jach­tą, ga­liau­siai vy­ras krei­pė­si į Alek­sand­rą Leo­na­vi­čių ir už­sa­kė pa­da­ry­ti nau­ją jach­tą – tri­ma­ra­ną.

Šiuo me­tu pa­pra­šy­tas vil­ka­viš­kie­tis jach­ta pluk­do įvai­rių šven­čių, ko­lek­ty­vų sam­bū­rių da­ly­vius, ves­tu­vi­nin­kus. „Ma­nau, jog pa­ts daž­niau pra­dė­siu plau­kio­ti jach­ta, kai bū­siu se­nes­nis, kai ne­be­liks ener­gi­jos ak­ty­viai spor­tuo­ti“, – svars­tė P. Ži­lio­nis.

Ki­ta veik­la

Be įvai­rių už­siė­mi­mų, P. Ži­lio­nis yra Dar­bo par­ti­jos Vil­ka­viš­kio sky­riaus pir­mi­nin­kas, ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys, mies­to bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas, „Ro­ta­ry“ klu­bo na­rys bei ak­ty­vus vi­suo­me­nės vei­kė­jas.

Gre­ta vi­so to, P. Ži­lio­nis sėk­min­gai va­do­vau­ja ir vers­lui – jis yra UAB „Ono­rė“ di­rek­to­rius. Vil­ka­viš­kie­čio va­do­vau­ja­ma įmo­nė ver­čia­si me­ta­lų lau­žo su­pir­ki­mu, ang­lių bei dur­pių pre­ky­ba, au­to­mo­bi­lių re­mon­tu, nau­jų ir nau­do­tų jų da­lių par­da­vi­mu. Pa­sak pa­šne­ko­vo, kri­zė bu­vo stip­riai pri­stab­džiu­si vers­lą, ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu jau pa­ste­bi­mas šioks toks eko­no­mi­kos at­si­ga­vi­mas.

Dar 1966 me­tais P. Ži­lio­nis pra­dė­jo gro­ti ves­tu­vė­se. Šią sa­vo veik­lą jis tę­sė ly­giai 25 me­tus. „Pas­ku­ti­nė­se ves­tu­vė­se gro­da­mas pa­sa­kiau, jog to dau­giau ne­be­da­ry­siu. Vi­si su­žiu­ro, bet pa­ma­nė, jog po­kštau­ju. Ta­da pa­pra­šiau sve­čių at­si­sto­ti tuos, per ku­rių ves­tu­ves esu gro­jęs. Tai pa­da­rė aš­tuo­nios po­ros. Per tiek me­tų, ko ge­ro, spė­jau ir at­si­bos­ti“, – juo­kė­si vers­li­nin­kas.

Jis tvir­ti­no, jog ir da­bar mie­lai, esant pro­gai, iš­si­trau­kia ar­mo­ni­ką ir pra­šo­mas pa­gro­ja bei pa­dai­nuo­ja, ta­čiau se­nų lai­kų nė kiek ne­pa­siilgs­ta.

Vai­kais di­džiuo­ja­si

P. Ži­lio­nis į gy­ve­ni­mą iš­lei­do du vai­kus – Min­dau­gą bei Rū­tą. Vy­res­ny­sis sū­nus jau pen­ke­rius me­tus dir­ba Ūkio mi­nis­te­ri­jo­je. Ne­se­niai jis bu­vo pa­kel­tas į Ana­li­zės ir stra­te­gi­jų sky­riaus ve­dė­jo pa­rei­gas. „Min­dau­gas yra la­bai darbš­tus bei ga­bus. Jis yra bai­gęs eko­no­mi­kos ma­gist­ran­tū­rą, no­riai sie­kia ži­nių įvai­rio­se sri­ty­se, šiuo me­tu mo­ko­si pran­cū­zų kal­bos“, – gy­rė sū­nų pa­šne­ko­vas.

Jau­nes­nio­ji Rū­ta – bū­si­ma M. Ro­me­rio uni­ver­si­te­to psi­cho­lo­gi­jos stu­di­jų pro­gra­mos ant­ra­kur­sė, gar­sios Lie­tu­vos mu­zi­kos gru­pės „Stu­den­tės“ na­rė. „Džiau­giuo­si, kad ji pa­si­rin­ko psi­cho­lo­gi­jos stu­di­jas. Aiš­ku, ma­nau, jog Rū­ta ga­lė­jo stu­di­juo­ti me­di­ci­ną, bet, kaip pa­ti sa­kė, tam ne­jau­čian­ti jo­kio po­trau­kio. Esu įsi­ti­ki­nęs, jog pui­kiai psi­cho­lo­giš­kai pa­ruoš­ti žmo­nės sėk­min­gai ga­li pra­dė­ti kar­je­rą bet ku­rio­je sri­ty­je“, – tei­gė P. Ži­lio­nis.

Pak­laus­tas, iš kur duk­ra pa­vel­dė­jo po­lin­kį į mu­zi­ką, jis ne­ga­lė­jo tvir­tai at­sa­ky­ti. „Tiek aš, tiek ma­ma mė­go­me dai­nuo­ti, tu­ri­me ne­blo­gą klau­są. Gal tai ir pa­ska­ti­no duk­rą pra­dė­ti dai­ni­nin­kės kar­je­rą“, – svars­tė vil­ka­viš­kie­tis. Jis pri­si­mi­nė, kai „Dai­nų dai­ne­lės“ lau­rea­te ta­pu­si ket­ve­rių me­tu­kų Rū­ta vie­na­me in­ter­viu te­le­vi­zi­jai tvir­ti­no užau­gu­si no­rin­ti bū­ti dai­ni­nin­ke.

Bū­da­ma še­še­rių, R. Ži­lio­ny­tė dar kar­tą ta­po „Dai­nų dai­ne­lės“ lau­rea­te, ta­čiau dau­giau šia­me kon­kur­se ne­da­ly­va­vo. Tai griež­tai už­drau­dė nau­ja jos mu­zi­kos mo­ky­to­ja Lai­ma Lap­kaus­kai­tė, tė­vams lie­pu­si pa­si­rink­ti ar­ba jos stu­di­jas, ar­ba „Dai­nų dai­ne­lę“.

„Pa­gal­vo­jo­me, kad ir taip jau du kar­tus duk­ra ta­po lau­rea­te, to­dėl nu­spren­dė­me lik­ti pas L. Lap­kaus­kai­tę. Tad jau 15 me­tų Rū­ta dai­nuo­ja jos va­do­vau­ja­muo­se ko­lek­ty­vuo­se“, – pa­sa­ko­jo P. Ži­lio­nis.

Kal­bė­da­mas apie vai­kus, vy­riš­kis džiau­gė­si abiem sa­vo at­ža­lo­mis ir tei­gė be ga­lo di­džiuo­ją­sis jų pa­sie­ki­mais.

And­rius GRY­GE­LAI­TIS