Buvo buvo, kaip nebuvo…

Ke­lio­nė­se pa­tik­rin­ta drau­gys­tė – neuž­mirš­ta­ma

Ky­bar­tie­tis Ka­je­to­nas EIS­MON­TAS:

– Prieš ku­rį lai­ką „San­ta­ko­je“ (Nr. 42, ba­lan­džio 17 d.) šia­me sky­re­ly­je ky­bar­tie­tis Al­gis Mac­ke­vi­čius da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais iš ke­lio­nių po Kau­ka­zą. Ge­rai pa­ra­šė, bet aš tru­pu­tį pa­pil­dy­siu.

At­ro­do, tai bu­vo 1973-ie­ji, kai Kau­ka­ze vy­ko ant­ro­ji Lie­tu­vos tu­ria­da. Jo­je da­ly­va­vo­me ir mes, trys ky­bar­tie­čiai: Al­gis Mac­ke­vi­čius, Egi­di­jus Zo­vė ir aš. Tai bu­vo mū­sų pir­mo­ji pa­žin­tis su kal­nais. Jo­kios pa­tir­ties, jo­kios pra­kti­kos ne­tu­rė­jo­me.

Pri­sik­ro­vė­me pil­nas kup­ri­nes man­tos, mais­to, dar fil­ma­vi­mo apa­ra­tai til­po… Kup­ri­nės ne tik įspū­din­gos, bet ir sun­kios, o Al­gio – sun­kiau­sia. Jau­ni bu­vo­me, tad vis pa­si­šai­py­da­mi vie­nas iš ki­to ko­pia­me aukš­tyn.

Taip su­ta­po, kad kal­nuo­se su­lau­kiau ir sa­vo gim­ta­die­nio. Pa­si­ro­do, apie tai ži­no­jo ir Al­gis. Jis, nie­kam ne­pra­si­ta­ręs, kup­ri­nė­je tem­pė šam­pa­no bu­te­lį ir dar šį tą tai da­tai pa­žy­mė­ti. Šau­nuo­lis Al­giu­kas!

Ir dar apie Al­gį. Kar­tą Už­kau­ka­zė­je te­ko va­žiuo­ti „elekt­rič­ka“ (elekt­ri­niu trau­ki­niu). Vie­no­je sto­te­lė­je mums jau rei­kia iš­lip­ti, bet Al­giu­kas man­da­gus, vi­sus už­lei­džia į prie­kį – juk gru­pė­je ne­ma­žai mer­gi­nų bu­vo. Vi­si spė­jo­me iš­lip­ti, tik Al­giui prieš no­sį du­rys už­si­da­rė ir trau­ki­nys nu­švil­pė to­lyn.

Ne­ži­nau, kaip to­li jį nu­ve­žė, kur jis iš­li­po ir kaip at­gal su­grį­žo, bet ry­te jau bu­vo­me vi­si kar­tu. Tik mes – ge­rai pail­sė­ję, o Al­giu­kas – žio­vau­jan­tis…

Daug van­dens nu­te­kė­jo, bet ma­lo­nu pri­si­min­ti: bu­vo­me jau­ni, links­mi ir vie­nin­gi. Ga­lė­jo­me vie­nas į ki­tą pa­si­rem­ti, vie­nas ki­tu pa­si­ti­kė­ti.