ATGARSIAI

Ga­lė­jo pa­si­klaus­ti

Į re­dak­ci­ją atė­ję Juo­zas Ki­sie­lius ir jo sū­nus Val­das sa­kė, kad juos įskau­di­no straips­ny­je „Di­džiu­lis ak­muo su­kir­ši­no kai­mą ir ūki­nin­ką“ („San­ta­ka“, lie­pos 29 d., Nr. 83) ap­ra­šy­ta si­tua­ci­ja.

Pri­min­si­me, jog straips­ny­je mi­ni­mas konf­lik­tas dėl ak­mens, ki­lęs tarp Ma­žu­čių kai­mo ak­ty­vo ir ūki­nin­kau­jan­čių Val­do bei Juo­zo Ki­sie­lių.

– Va­žiuo­da­mi į sa­vo lau­kus pa­ma­tė­me, kad nė­ra mū­sų ak­mens, – pa­sa­ko­jo J. Ki­sie­lius. – Net neį­si­vaiz­da­vo­me, kur jis ga­lė­jo ding­ti. Dar la­biau nu­ste­bo­me pa­ma­tę jį sto­vin­tį Ma­žu­čių kai­me. Kiek rei­kė­jo aiš­kin­tis ir gin­čy­tis su se­niū­nai­te, kol ga­lė­jo­me su­si­grą­žin­ti sa­vo ak­me­nį! Aš – sa­va­no­rio sū­nus ir vi­sa­da esu tik už tei­sy­bę. Ne­no­riu sve­ti­mo daik­to ir ne­pa­gei­dau­ju, kad im­tų ma­no.

Kaip sa­kė J. Ki­sie­lius, Ma­žu­čių kai­mo gy­ven­to­jai ne tik pa­si­sa­vi­no ne sa­vo tur­tą, bet dar ir ne­gra­žiai el­gė­si su sa­vi­nin­kais, iš pra­džių ne­lei­do ak­mens iš­si­vež­ti ir vi­saip už­gau­lio­jo. V. Ki­sie­lius sa­kė, kad įvy­ko ne ne­su­sip­ra­ti­mas, o tik­rų tik­riau­sia… va­gys­tė. Juk lau­kai – dir­ba­mi, tad ma­žu­tiš­kiai prieš im­da­mi ak­me­nį ga­lė­jo pa­lauk­ti, kol kas nors at­va­žiuos, ir pa­si­klaus­ti, kie­no jis yra. V. ir J. Ki­sie­liai ma­no, kad se­niū­nai­tė pa­siel­gė ne­tei­sė­tai.

– Nie­kas net neat­sip­ra­šė mū­sų. Iš­gir­do­me vi­so­kių gra­si­ni­mų, kol at­si­ra­do žmo­nių, pa­tvir­ti­nu­sių, kad ak­muo tik­rai mū­sų, – sa­kė J. Ki­sie­lius. – O iš pra­džių ma­žu­tiš­kiai mums kvie­tė ir spau­dą, ir po­li­ci­ją, ir trak­to­rių už­sta­tė, kad ne­pri­va­žiuo­tu­me. Kai vis­kas išaiš­kė­jo, tik vie­nas kaž­ku­ris jų pa­sa­kė: „Neg­ra­žiai išė­jo…“