Virbaliečiams netekties skausmą aitrina laiškai iš kalėjimo

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kraupioje avarijoje vaikus ir anūkus praradusiems virbaliečiams besitraukiančias netekties žaizdas drasko nesibaigiantys teismai. Šią savaitę 7 žmones pražudžiusio girto vairuotojo bylą atvertė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Mokosi gyventi

Virbaliečiai Angelė ir Gediminas Sabaliauskai vis dar mokosi gyventi iš naujo. Skaudi nelaimė jų gyvenimą padalijo į dvi dalis: laimingąją, kai turėjo didelę, gražią šeimą, rūpestingus, į gyvenimą besikabinančius vaikus, tris po namus zujančias anūkes, ir liūdnąją, kurioje tėvų paguoda liko tik vienintelis sūnus ir marti.

Nuo tos gyvenimą sugriovusios vasario 21-osios nakties, kai į visureigį, kuriuo važiavo beveik visa Sabaliauskų šeima, atsitrenkė girto vairuotojo automobilis, praėjo daugiau nei metai. A. Sabaliauskienė per tą laiką, rodos, išverkė visas ašaras. Tik dabar, kai praėjo tiek laiko, moteris jau nebežvilgčioja į duris pasąmonėje tikėdamasi, kad tuoj įžengs jų Aušra su vyru Algirdu ir dukrelėmis Migle bei Dove, namuose suskambės sūnaus Dariaus ir jo sužadėtinės Lijanos balsai, o ant kelių užsiropš mažoji Enrika. Iš tų laimingų dienų likusios tik nuotraukos. Paskutinioji, kurioje lemtingą dieną įamžinta visa šeima per Enrikos krikštynas, kasdien primena ir buvusį laimingą gyvenimą, ir begalinį skausmą.

Žvelgdama į krikšto drabužėliais aprengtą Enriką močiutė pamena, kokia mergaitė tądien buvo laiminga. Ji lakstė pasipuošusi balta suknele ir gyrėsi esanti panaši į angelėlį. Ašaras braukdama Angelė sakė tikinti, kad Enrika – tas baltas angelėlis – dabar žvelgia į juos iš aukštybių. O kaskart tvarkydama didžiulį šeimos kapą moteris prisimena vyriausios anūkės, dvylikametės Miglės, žodžius. Mergaitė vis ramindavo močiutę, jog taps tikra pagalbininke, o tada, kai senelių nebeliks, gražiai prižiūrės jų kapus. Tuomet Angelė net juodžiausiame sapne nebūtų susapnavusi, jog jai pačiai teks tvarkyti vaikų ir anūkių kapus.

Skundžia nuosprendį

Gyjančios netekties žaizdos kaskart atsiveria, kai Sabaliauskai gauna naują kvietimą į teismą. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė avarijos kaltininkui Rimui Muraškovui pasirodė per griežta. Jis nuosprendį apskundė Kauno apygardos teismui. Tačiau Kauno teisėjų kolegija bausmės nesušvelnino ir konstatavo, kad ankstesnis teismas R. Muraškovą kaltu pripažino teisingai. Tačiau pataisos namuose bausmę atliekantis septynias gyvybes nusinešusios avarijos kaltininkas, vis dėlto tikėdamasis palengvinti savo dalią, kreipėsi ir į Aukščiausiąjį Teismą. Pastarasis netrukus taip pat priims savo verdiktą.

Skųsdamasis aukštesnės pakopos teismams R. Muraškovas siekia ištrūkti iš pataisos namų, kuriuose yra uždarytas, ir patekti į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus – atvirąją gyvenvietę. Tokio tipo kolonijoje nuteistieji turi teisę kasdien po 4 valandas, o savaitgaliais – ir ilgiau išeiti pasivaikščioti į gyvenvietę. Savaitgaliais jie dviem paroms išleidžiami į namus, o tie, kurie dirba, kasmet gauna 14 dienų atostogas.

Kaltina tėvą

Savo skunduose teismams R. Muraškovas prašo pasigailėti jo jaunystės ir įrodinėja, jog likimas jį ir taip nubaudė visam gyvenimui, o sąžinę užgulė kaltė dėl septynių pražudytų žmonių. Be to, kad ir kiek jis stengtųsi uždirbti, amžinai liks skolingas, nes niekuomet nesugebės nukentėjusiesiems atlyginti beveik pusantro milijono litų civilinio ieškinio.

Savo laiškuose, kurie atkeliauja į Sabaliauskų namus drauge su teismo dokumentais, R. Muraškovas teisinasi, jog dėl visų jo gyvenimo klaidų kalti paveldėti girtuoklio tėvo genai. „Mano vaikystės ir paauglystės metai buvo nenupasakojamai klaikūs. Tėvas gėrė, mane irgi gal nuo 8 metų vertė gerti alų, o vėliau – vyną, pilstuką. Girtas tėvas vydavo mus, vaikus, ir mūsų mamą iš namų. Mums ne kartą tekę nakvoti laiptinėje, rūsyje, pas kaimynus. Galiausiai tėvas, atvykęs į teismo posėdį, net nepriėjo prie manęs“, – tokia savo gyvenimo istorija teisėjų ir žuvusiųjų artimųjų širdis bando suminkštinti R. Muraškovas.

Nenori matyti

Sabaliauskai nesitiki, jog Aukščiausiasis Teismas patikės R. Muraškovo atgaila ir sumažins jam bausmę. Šeimos netekę virbaliečiai tvirtina, kad jokia bausmė nepalengvins jų skausmo. Tačiau leisti kalėti R. Muraškovui atvirojoje kolonijoje – reiškia kelti pavojų visuomenei. Juk, anot A. Sabaliauskienės, savaitgaliais išvykęs į namus R. Muraškovas vėl neblaivus gali sėsti prie automobilio vairo.

Savųjų netekusi moteris netiki, kad keli mėnesiai, praleisti už grotų, galėjo pakeisti jauno vyro mąstymą ir moralę. Juk galimybių pasimokyti iš klaidų jis turėjo ir anksčiau: iki tragedijos jaunuolis net 10 kartų buvo baustas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, ne kartą sulaikytas neblaivus prie vairo, o tą pačią nelaimės dieną girtas jau buvo patekęs į avariją ir apgadinęs automobilį.

Kaskart iš naujo priversti prisiminti avarijos aplinkybes ir matyti jos kaltininko veidą virbaliečiai nutarė nebevykti į Vilniuje vykstančius teismo posėdžius. Jie nori tik vieno, kad už grotų sėdintis netekties skausmą pasėjusios avarijos kaltininkas paliktų juos ramybėje: nerašytų laiškų, neskambintų ir nebeprimintų apie savo egzistavimą.