Atodangos

Pavasariniai rūpesčiai

Ir vėl, anot K. Donelaičio, saulė vis aukščiau kopdama budina svietą. Ir mes, kaip tie Donelaičio lietuvninkai – būrai, vis dažniau dairomės į gamtą. Po šaltos žiemos taip pasiilgę savo sodų, daržų, medžių žalumos ir saulės.

Bet pavasaris atveria ir parodo žemės žaizdas, kurias jai padaro žmonės. Atsidengia mažesni ir didesni nelegalūs šiukšlynai, ne vietoje išminti takai ir mašinų ratų vėžės. Tiesa, tradiciškai organizuojame pavasarines apsivalymo akcijas. Nors laikinai apsikuopiame šiukšlynus. Gražu, kai vaikai su tėveliais kartu renka šiukšles. Bet gaila, kad tai būna tik vieną dieną. O elgesio kultūros per vieną dieną neišmokstama. Juk ne viską su šluota gali iššluoti. Prišnerkštos sąmonės neiššluosi.

Didžiausias skausmas priešgaisrinės tarnybos vyrams – pavasariniai pievų gaisrai. Bjauri sena tradicija. Bet ne visada degančių žemės plotų savininkai būna dėl to tiesiogiai kalti. Juk nesužiūrėsi, kada kas numes neužgesintą nuorūką ar su degtukais paišdykaus kokie nors vaikiščiai.

Prieš keletą metų gaisrininkams teko gesinti pievą už miesto stadiono, greta Profesinio rengimo centro. Po gaisro buvo gaila žiūrėti į apdegusius jaunus berželius. Vienos rankos juos sodino, kitos – padegė. Gal taip ir nebūtų atsitikę, jei kas laiku būtų nupjovę žolę. Bet jauniems žmonėms, matyt, niekas nepaaiškino, kad pasodintą medelį reikia prižiūrėti, globoti. Jiems niekas nepadavė dalgio. Matyt, to nėra mokymo programoje. Juk daugelis iš mūsų dabar elgiamės kaip kompiuteriai: jeigu mūsų programoje nėra numatyta to veiksmo, mes jo neatliksime.

Už „Topolio“ prekybos centro vienas po kito palaipsniui pjaunami seni džiūstantys didžiuliai medžiai. Jie jau atgyveno savo amžių, bet kas juos pakeis?

Prie miesto stadiono ošia mažas medžių guotas, sodintas dar sovietiniais laikais. Didelė, vasarą gražiai nušienaujama pieva plyti prieš stadioną, greta S. Nėries ir Vienybės gatvių – irgi tuščia erdvė. Anksčiau čia daugelį metų vykdavo miesto šventės, žirgų sporto varžybos. Dabar viename pievos krašte įrengti futbolo treniruočių aikštynai. Čia mėgsta pabėgioti vaikai, treniruojasi sportininkai, bet greta – jokio medelio. Per vasaros karščius atokaitoje sportininkams prakaitas plūsta upeliais. Bet medelių nesiruošiama sodinti – nėra pinigų, nėra projekto, o gal ir noro.

Tačiau juk buvo kažkada šioje vietoje akmenimis grįsti takai, apsodinti alyvų krūmais, apvalus tvenkinys su sala ir gražiu tilteliu bei dideliu gėlynu saloje. Alyvų krūmus ir medžius po karo gyventojai iškirto malkoms, takų akmenis išlupo ir panaudojo namų pamatams. Dabar liko tuščia pieva ir per ją takais kulniuojančių žmonių abejingumas.

Visi džiaugiamės sulaukę pavasario, norime pamiršti šaltą žiemą, kiaulių gripo pandemiją, ekonomikos ir politikų proto krizę… Todėl ir bėgame į gamtą. Sako, gamta, grynas oras gydo visas ligas. Gal ir mums tie pavasariniai rūpesčiai pasirodys juoko verti. Gal išsisklaidys pykčio aura, gal tapsime vieni kitiems jautresni, pakantesni. Gal mylėdami gamtą pamilsime ir žmogų.

Vytas DRUNIS