Vėjas virš ežero nieko nekainuoja…

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Neseniai „atradę“ jėgos aitvarų sportą vilkaviškiečiai juo džiaugiasi ir žiemą.

Paskutinės vėjuotos žiemos dienos gal ką nors ir varė į neviltį, bet tik ne šio sporto aistruolius. Net ir sningant ant Paežerių ežero ledo, įlankoje tarp Kapčiaus pylimo ir pliažo, į dangų kildavo trys didžiuliai spalvoti aitvarai.

Ekstremalaus sporto mėgėjai Petras Žilionis, Linas Dubickas ir Arvydas Brokas gaudydavo vėją, kad pasikinkytų jį į savo snieglentę.

Paežerių ežeras nėra labai patogus tokiam sportui – čia per mažai vietos pakilti, tad sportininkas turi būti jau ne naujokas.

– Vėjas turi būti lygus, nes pagautas gūsio aitvaras gali tėkšti prie jo prisikabinusį sportininką į medį, stulpą ar namo sieną. Šis sportas yra gana pavojingas, – pasakojo turbūt visas ekstremalias pramogas jau išbandęs verslininkas Petras Žilionis. – Pagal taisykles reikia būti atitolusiam bent 60 metrų nuo pastatų, medžių, stulpų, kad galėtum jaustis saugiai.

Jėgos aitvarų mėgėjų grupelė Vilkaviškyje susibūrė gal prieš trejus metus. Pirmiausia vėją kinkytis ėmė Petras Žilionis, Vidas Brokas ir Arūnas Bernotas. Vėliau prisijungė ir Linas Dubickas, Arnoldas Gumauskas.

– Pradžia buvo nelengva, juolab kad žinių nelabai turėjome ir nebuvo kam pamokyti, – pasakojo P. Žilionis. – Gerai, kad mūsų kauleliai sveiki liko.

Nors žiūrint į ežero ledą „raikančius“ vilkaviškiečius to net neįtartum – toks grakštus ir lengvas atrodo spalvingų aitvarų šokis.

Verslininkas pasakojo, jog pirmiausiai, internetu nusipirkę aitvarus, juos išbandė laukuose – gaudė vėją ir bandė suvaldyti aukštybėse ūžaujančią stichiją. Kiek kilometrų per dieną sulakstydavo laukais, dabar aitvarų sporto aistruoliai net neskaičiuoja.

Vėliau pradėta stotis ant vandens slidžių ir vėją išnaudoti vietoje katerio. Tam reikalui sportininkai važiuodavo į Kuršių marias ties Dreverna, kur pučia lygus vėjas.

Pati naudingiausia pamoka, P. Žilionio nuomone, buvo išvyka kartu su V. Broku į Ispaniją, kur sąlygos šiam sportui tikrai geros.

Bandydamas sutramdyti vėjyje plazdantį aitvarą, P. Žilionis sakė turėjęs visokių nuotykių: vieną kartą jį pakėlęs vėjo gūsis drėbė į durpyną greta pylimo, kitąkart, nutėkštas ant paties pylimo, verslininkas spėjo atkabinti aitvarą, kurį vėliau pasigavo kažkur už kelio į Kybartus.

– Mokėmės patys iš savo klaidų, tarėmės, – pasakojo apie jėgos aitvarų „studijas“ vilkaviškietis. – Tik paskui susipratome, kad reikia pažiūrėti internete, kokie turi būti aitvaro matmenys ir kokiam vėjui jie tinkami, sužinojome kitokių subtilybių.

Su pirmaisiais aitvarų sporto draugais jau pradėjome ir šuoliukus ore daryti. Renkame ir daugiau norinčiųjų, neatsisakome pamokyti – kuo daugiau mūsų, tuo smagiau.

Pasak P. Žilionio, šis sportas į Lietuvą atkeliavo tik prieš kokius aštuonerius metus, tad jo gerbėjų dar tikrai atsiras. Juolab kad vėjas nieko nekainuoja, tik įrangai reikia keleto tūkstančių litų.

Žiemą galima lėkti ledu, o vasarą – vandeniu. Visi metų laikai jėgos aitvarams tinkami, tik reikia išnaudoti vėjuotas dienas ir paisyti saugumo taisyklių.

Šiuo sportu mielai užsiima ir marijampoliečiai, kurie taip pat pamėgo Paežerių ežerą, tad kartais vienu metu padangė tarp pliažo ir Kapčiaus pražysta aštuoniais ar dešimtimi spalvingų aitvarų.