Savaitės klausimas

Ką darytumėte, jeigu pažįstamas žmogus negrąžintų „už garbės žodį“ paskolintų pinigų?

Saulius JANKAUSKAS iš Duonelaičių kaimo:

– Manau, jog didelę sumą galima paskolinti tik gerai pažįstamam žmogui. Jeigu taip pasitaikytų, kad neatiduotų iki sutarto laiko, ieškočiau visais įmanomais būdais. Dėl mažos neatiduotos sumos nutylėčiau, bet tokiu žmogumi daugiau nepasitikėčiau.

Laura KRUŽINAUSKAITĖ iš Patunkiškių kaimo:

– Kiek esu paskolinusi artimiems žmonėms, visada grąžino. Nesąžiningai pasielgęs žmogus prarastų mano pasitikėjimą ir antrą kartą tikrai neskolinčiau.

Marija GRIGAITIENĖ, vilkaviškietė:

– Esu ne kartą paskolinusi po nedidelę sumą ir nesulaukusi atiduodant. Bet vis tikiu, kad anksčiau ar vėliau sugrąžins. Gal žmogus užmiršo, gal neturi, gal jam tų pinigų labai reikia?.. Būna taip, jog paskolinu žinodama, kad tikrai neatiduos, tai „nurašau“ kaip labdarą. Pastebėjau, jog skolos negrąžinantis žmogus jaučiasi nepatogiai, vengia susitikti.

Alvydas DEMBINSKAS, vilkaviškietis:

– Man neteko sutikti nesąžiningų žmonių, pasiskolinusieji pinigus visada grąžino. Kaip elgtis su skolų negrąžinančiais? Jei neatiduos dešimt ar dvidešimt litų, ką jau padarysi, tai to žmogaus sąžinės reikalas. Skolinant didesnę sumą, kad ir labai pasitikima žmogumi, vis tik reikėtų apsidrausti kokia nors sutartimi. Pinigai – toks dalykas, jog visiems jų reikia.

Valdas RAMANAUSKAS, vilkaviškietis:

– Jei paskolinčiau didesnę sumą, reikalui esant grąžinimo terminą pratęsčiau, o jei vis tiek neatiduotų – „nurašyčiau“. Manau, jog tai pasiskolinusio žmogaus problema, jis turėtų laikytis žodžio.