Tapkime draugais!

Kalbos svetainė

Paskelbė:

Paskelbta:


Elena SABALIAUSKIENĖ

Kal­bos eti­ke­tas – neat­sie­ja­ma bend­ro­sios kul­tū­ros da­lis

Kal­ba – svar­bi žmo­nių bend­ra­vi­mo ir iš­raiš­kos prie­mo­nė. Apie žmo­gaus el­ge­sio kul­tū­rą pir­miau­sia spren­džia­ma iš jo kal­bos. Tad šį­kart pa­kal­bė­si­me apie kal­bos eti­ke­tą (pranc. eti­quet­te – el­ge­sio tai­syk­lės, vie­šo­ji lai­ky­se­na).

Kar­tais ky­la klau­si­mų, kaip ge­riau svei­kin­tis – la­ba die­na ar la­bą die­ną. Abi for­mos – tiek var­di­nin­ko, tiek ga­li­nin­ko – tai­syk­lin­gos ir ge­ros, nors bend­ri­nei kal­bai įpras­tes­nės, teik­ti­nes­nės var­di­nin­ko konst­ruk­ci­jos: la­ba die­na, la­bas va­ka­ras ir t. t. Var­to­ti­na ir trum­po­ji for­ma la­bas.

Pa­ly­gin­ti daž­nai var­to­ja­mas svei­ki­ni­mo­si žo­dis svei­kas: Svei­ki, vai­kai! Kar­tais pa­si­svei­ki­ni­mui var­to­ja­mi fra­zeo­lo­gi­niai jun­gi­niai svei­kas gy­vas, svei­kas drū­tas. Ta­čiau ši­taip svei­kin­tis ga­li­ma tik su ar­ti­mais žmo­nė­mis – drau­gais, bro­liais, se­se­ri­mis. Vy­res­niems už sa­ve as­me­nims taip sa­ky­ti ne­man­da­gu. To­kiu at­ve­ju fa­mi­lia­riai skam­bė­tų ir žo­dis la­bas: La­bas, mo­ky­to­jau!

Be­ne daž­niau­siai gir­di­me at­si­svei­ki­ni­mus vi­so ge­ro, vi­so la­bo. Ne­re­tai pa­sa­ko­ma iki pa­si­ma­ty­mo, iki su­si­ti­ki­mo. Vi­si šie po­sa­kiai yra ge­ri. Ta­čiau at­si­svei­kin­ti žo­džiais iki, vi­so, kol kas ga­li­ma tik su ar­ti­mais drau­gais. Rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti, kad laips­niuo­ta for­ma vi­so ge­riau­sio ir­gi tu­ri šio­kį to­kį fa­mi­lia­ru­mo at­spal­vį – su ofi­cia­liais as­me­ni­mis taip at­si­svei­kin­ti ne­la­bai tin­ka.

Lyg ir trau­kia­si iš šių die­nų kal­bos žo­džių jun­gi­nys lik svei­kas (li­ki­te svei­ki), nors tai yra la­bai gra­žus at­si­svei­ki­ni­mas. Pa­ga­liau dar yra se­nas at­si­svei­ki­ni­mo žo­dis su­die(v). Ne­rei­kė­tų jo veng­ti. Jis tin­ka at­si­svei­kin­ti su vi­sais, vi­sur ir vi­sa­da.

Ei­nan­čiam pie­tau­ti ko­le­gai pa­lin­ki­me: Ska­nių pie­tų! Ge­ro ape­ti­to! Ta­čiau ne­re­tai ten­ka iš­girs­ti sa­kant: Ska­naus ape­ti­to! Ska­naus! Kaip čia tą ape­ti­tą va­din­ti ska­niu – juk jis pa­ts yra ne­val­go­mas? Pir­miau pa­val­giu­sie­ji pa­si­lie­kan­tiems sta­lo kai­my­nams ga­li pa­lin­kė­ti: Ska­niai baig­ti!

Kal­bos eti­ke­to ži­no­vai tei­gia, kad čiau­din­čiam žmo­gui lin­kė­ti į svei­ka­tą ne­tin­ka, ge­riau to­kį gar­są nu­leis­ti ne­gir­do­mis. Ta­čiau bi­čiu­liui ar na­muo­se sa­viš­kiui pa­lin­kė­ti į svei­ka­tą bū­tų vi­sai ne­blo­gai.

Lie­tu­vių liau­dis net sak­mę su­kū­rė apie šio pa­lin­kė­ji­mo svar­bą. Kar­tą kai­me vel­nias ėjęs į ves­tu­ves, no­rė­da­mas pa­vog­ti jau­no­sios svei­ka­tą. Tai jis ga­lė­jęs pa­da­ry­ti vi­sai pa­pras­tai: kai nuo­ta­ka nu­si­čiau­dės ir nie­kas ne­pa­lin­kės jai į svei­ka­tą, kip­šas ir pa­grieb­siąs jos svei­ka­tą. Ta­čiau vie­nas ber­nio­kas, per­pra­tęs pik­to­jo už­ma­čią, su­šu­kęs: „Į svei­ka­tą!“ Vel­nias spru­ko nie­ko ne­pe­šęs, net na­mai su­pyš­kė­ję.

Pa­dė­kai reikš­ti mes tu­ri­me du žo­džius: ačiū ir dė­kui. Jie lai­ky­ti­ni ab­so­liu­čiais si­no­ni­mais ir pa­pras­tai var­to­ja­mi tai­syk­lin­gai. Tik­tai kai no­ri­me iš­reikš­ti di­de­lę pa­dė­ką, grie­bia­mės ne­bū­din­gų lie­tu­vių kal­bai konst­ruk­ci­jų: di­de­lis ačiū, di­de­lis dė­kui. Tai vers­ti­nės konst­ruk­ci­jos iš ru­sų kal­bos, jos tai­so­mos taip: la­bai, šir­din­gai, nuo­šir­džiai ačiū, la­bai la­bai dė­kui. Tik ne­rei­kia įterp­ti jung­tu­ko ir: la­bai ir la­bai ačiū. Jung­tu­kas čia lai­ky­ti­nas klai­da.

Sin­tak­siš­kai ge­riau sa­ky­ti la­bai ačiū nei ačiū la­bai – pa­sa­ky­mai to­kia žo­džių tvar­ka veng­ti­ni.

Be­ne la­biau­siai pa­pli­tęs dė­ko­jan­čia­jam at­sa­ky­mas žo­džiu pra­šom. Kal­bi­nin­kai la­bai pa­ta­ria var­to­ti šią se­ną­ją man­da­gu­mo for­mą, nors klai­da ne­lai­ko ir nau­jo­viš­kes­nės for­mos pra­šau. Tik pa­sta­ra­sis žo­dis tu­ri tam tik­rą šal­tu­mo, ofi­cia­lu­mo at­spal­vį. Žo­dis pra­šau la­biau tin­ka pra­šy­mui, rei­ka­la­vi­mui reikš­ti, pvz.: Pra­šau man ne­truk­dy­ti!

Tur­būt nė­ra die­nos, kad neiš­girs­tu­me at­bu­li­nio pra­šau: Pa­duo­ki­te, pra­šau, krep­še­lį pir­ki­niams. Pak­vies­ki­te, pra­šau, ko­le­gą ir pan. Kreip­da­mie­si į ki­tus pri­va­lo­me pir­miau­sia tar­ti man­da­gu­mo žo­dį, o tik pa­skui veiks­ma­žo­dį: Pra­šom pa­kvies­ti; pra­šom pa­duo­ti; pra­šom pa­sa­ky­ti ir t. t.

Kai pra­šo­ma ko­kios nors pa­slau­gos, de­rė­tų var­to­ti ta­ria­mo­sios nuo­sa­kos for­mas pra­šy­čiau, pra­šy­tu­me: Pra­šy­čiau pa­žy­mė­ti ta­lo­nė­lį. Ra­šy­da­mi pra­šy­mą įstai­gos va­do­vui ir­gi tu­rė­tu­me var­to­ti šią for­mą: Pra­šy­čiau leis­ti ma­ne ato­sto­gų.

Ap­ta­rė­me tik da­lį kal­bos eti­ke­to da­ly­kų, ta­čiau nea­be­jo­ti­na, kad kul­tū­rin­gas žmo­gus vi­sa­da steng­sis iš­lai­ky­ti man­da­gų to­ną ir tik­rai bet kurioje situacijoje ras tin­ka­miau­sią žo­dį.

 


Pasidalinkite šiuo straipsniu:


Parašykite komentarą


Praradote slaptažodį?

naujausi straipsniai

reklama

Skip to content