Nuošalūs miesto kampeliai paverčiami šabakštynais

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Ne vieną kartą spausdinome pasipiktinusių žmonių laiškus apie tai, kaip šunų savininkai, vedžiodami savo augintinius prie daugiabučių namų, kur žaidžia vaikai, nesusirenka šunų paliktų „minų“. Neseniai teko išklausyti ir kitokią nuomonę.

– Šunį laikome jau devinti metai, – pasakojo nemažą šeimos numylėtinį turinti moteris. – Niekada jo nevedžiojome aplinkui namus, po miestą ar stadioną. Vyras ryte ir vakare jį veža į laukus, į mišką, prie upės. Neseniai nebuvo galimybės vežti savo keturkojo toliau nuo namų. Vedėme šunį už miesto stadiono, į teritoriją greta žydų buvusių masinių žudynių vietos ir Profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriaus. Žinojome, jog ten kiti žmonės vedžioja savo augintinius. Likome pakraupę ne tik nuo pamatyto vaizdo. Paleistas pabėgioti šuo po kelių minučių iš aplinkui plytinčių šabakštynų išlindo kruvinomis kojomis.

Moterį labai nustebino tame miesto kampelyje esanti netvarka. Prie Profesinio rengimo centro iškastoje duobėje buvo sumestos aplinkai pavojingos atliekos – padangos, kompiuterių monitoriai, mikroschemos.

Tolėliau vaizdas dar labiau šokiravo. Kažkada buvęs visai gražus tvenkinys, kuriame mėgdavo žvejoti vaikai, paverstas pelke: užverstas šakomis, statybinėmis atliekomis, supuvusiais vaisiais ir daržovėmis.

Toje teritorijoje sutikti savo augintinius vedžiojantys žmonės pasakojo, jog čia taip yra jau senokai. Nemažą teritoriją, kurioje, skambinusios vilkaviškietės nuomone, būtų galima ne tik šunis pavedžioti, bet ir pritaikyti ją miestiečių poilsiui, dabar užkariavę didžiuliai kiečiai, žmogaus dydžio usnys ir… girtuokliai. Šie, sulindę į tuos šabakštynus, palieka po savo „vaišių“ krūvas sudaužytų butelių, konservų skardinių.

– Jų niekas nei baudžia, nei smerkia. Tik mūsų augintiniai, atrodo, yra pats didžiausias blogis, nes vien praeinant pro gyventojų langus su šunimi teko išklausyti įvairių įžeidžiančių komentarų ir paliepimų vesti jį kuo toliau. Aišku, pasakyta buvo ne pačiu gražiausiu tonu, – piktinosi moteris.

Pasidomėję vilkaviškietės pasakojime išdėstytais faktais iš tikrųjų minėtose vietose viską taip ir radome. Už aplinkos teršimą Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriui buvo paskirta bauda. Aplinkosaugininkas Vaidotas Venckus sakė, jog su juo bendravę atsakingi skyriaus darbuotojai teisinosi, kad duobė iškasta medžių lapams supilti. Deja, į atsiradusią duobę greitai buvo pritempta šiukšlių iš buvusio bendrabučio.

MPRC Vilkaviškio skyriaus vedėjas Gražvydas Šliauteris sakė, jog ateityje teks sugrėbtus lapus kiekvienąkart tuoj pat užkasti, kad nereikėtų vėl patirti nemalonumų.

Jau kitą dieną mokymo įstaigos darbininkai susikaupusias šiukšles sukrovė į šiukšlių konteinerius, duobė tuojau pat buvo užlyginta, o pavojingos atliekos paliktos saugoti skyriaus patalpose kartu su kitomis.

Paklausti dėl teritorijos aplinkui tvenkinį, darbuotojai sakė, jog tai – valstybinė žemė ir jos priežiūros darbus turi atlikti seniūnija. Vilkaviškio miesto seniūnas Algis Kiseliūnas teigė, kad buvo tokie ketinimai minėtą teritoriją perduoti seniūnijai, bet ar tai įvykdyta iki galo, jo niekas neinformavo.

– Aš įsivaizduoju, jog turėtų būti kažkokia apžiūra, susitarimas ir tik tada perimama teritorija. Be to, nesutikčiau prisiimti atsakomybės už tokią netvarką. Visų pirma prašyčiau, kad MPRC Vilkaviškio skyrius tą šiukšlyną susitvarkytų. Mums ir savų problemų mieste užtenka… – situaciją aiškino
A. Kiseliūnas.