Knyga apie garbingą, dosnų, bet paprastą žmogų

Birutė NENĖNIENĖ

Daugiau kaip prieš dvejus metus pirmuosius gyventojus priėmę Marijampolės apskrities specialieji globos namai per juose įsikūrusių senyvo amžiaus kunigų, bažnyčios tarnų gyvenimus raiškiai atspindi ir Lietuvos kelią į laisvę. Kasdieninį ritmą paįvairina čia rengiamos šventės, susitikimai.

Užsitarnauta pagarba

Į vieną iš tokių susitikimų pakvietė šių namų direktorė, nuo Bartninkų kilusi Viduta Bačkierienė. Renginyje dalyvavo abu Vilkaviškio vyskupai – ordinaras Rimantas Norvila ir emeritas Juozas Žemaitis, keletas kunigų, Marijampolės apskrities viršininkė Birutė Kažemėkaitė ir kt. Dingstis susirinkti buvo dar spaustuvės dažais kvepianti knyga „Nuo Kazliškių iki Kalifornijos“ apie prelatą Vincą Bartušką. Jos autorius – „XXI amžiaus“ laikraščio redaktoriaus pavaduotojas Romas Bacevičius, prieš daugelį metų dirbęs ir „Santakos“ (dar „Pergalės“) redakcijoje.

Prelatas Vincas Bartuška kilęs iš Šunskų parapijos, Kazliškių kaimo (Marijampolės r.). 92-uosius metus einantis apaštalinis protonotaras, bažnytinės teisės habilituotas daktaras, profesorius nuėjo garbingą ir sudėtingą gyvenimo kelią, o dabar džiaugiasi esąs viskuo aprūpintas globos namuose. Niekada nesiekęs prašmatnumo ir garbės, nesididžiavęs moksliniais titulais, gyvenęs tarp knygų, daug užsienio kalbų mokantis dvasininkas laimingas, kad gali gyventi laisvoje Lietuvoje.

Raudančioje Europoje

Vincas Bartuška – ketvirtas kunigas Bartuškų giminėje. Jo dėdė kunigas, irgi Vincas, dar 1914 metais Čikagoje sušauktame Amerikos lietuvių organizacijų politiniame seime pasisakė už nepriklausomą Lietuvos valstybę, vėliau daug prisidėjo prie laisvos Lietuvos pamatų kūrimo.

Vincas Bartuška, baigęs Vilkaviškio kunigų seminariją, kunigu buvo įšventintas 1942 metų gegužės 10 dieną. Jis buvo paskirtas vikaru į Šakius. Iš čia 1944 m. rugsėjo 8 dieną dvasininkas pasitraukė į Vakarus. Dar griaudžiant Antrojo pasaulinio karo pabūklams, sproginėjant sąjungininkų mėtomoms bomboms, jam teko padirbėti keliose Austrijos parapijose, Vokietijoje, išgyventi šimtų parapijiečių, netekusių savo artimųjų, skausmą, gyventi bendruomenėse, iš kurių visi jauni vyrai buvo išėję į karą ir negrįžę. Kunigas ir pats išgyveno skaudžią išsiskyrimo su artimaisiais dalią: keletas jo šeimos narių kalėjo Sibiro lageriuose, kai kurių daugiau taip ir nesutiko, su kitais pasimatė tik po kelių dešimtmečių.

Mokslo keliu

Su karo belaisviais italais iš Vokietijos pasitraukęs į Romą, 1948 metais V. Bartuška baigė studijas Grigaliaus popiežiškajame universitete, tapo bažnytinės teisės daktaru. 1949 metų pavasarį jis buvo pakviestas į misijas Jungtinėse Amerikos Valstijose – tapo San Diego vyskupo sekretoriumi, profesoriavo San Diego kunigų seminarijoje. Po dešimties metų buvo pakviestas į Niujorką. Čia lietuvis 21 metus profesoriavo katalikiškame universitete – Manheteno kolegijoje. 1979 metais jis atvyko į Los Andželą (Kalifornija), kur dirbo sielovados darbą šv. Kazimiero parapijoje.

1993 metų gegužę V. Bartuška grįžo į Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje. Kaip išsilavinęs ir daug kalbų mokantis kunigas, jis buvo paskirtas vyskupo J. Žemaičio generalvikaru, dėstė atkurtoje Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijoje. 2004 metais jam buvo suteiktas garbingas apaštalinio protonotaro laipsnis – pirmajam nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Šį titulą turi tik trys Lietuvos dvasininkai.

Dosnus rėmėjas

Nepaisant aukštų postų ir įvertinimų, humoro nestokojantis dvasininkas iš kitų išsiskiria žiniomis ir dėmesingumu jauniesiems kunigams, klierikus vadina savo anūkais, juos remia.

Vincas Bartuška yra dosniausias Vilkaviškio katedros atstatymo rėmėjas. Dar 1991 metais į Ameriką ieškoti paramos katedros statyboms nuvažiavę vyskupas J. Žemaitis ir Vilkaviškio dekanas V. Gustaitis sakė, jog atrado antrą Ameriką – Vincą Bartušką. Pirmiausia jis davė 50 tūkst. dolerių auką įrengti vitražams. Jei ne toks kunigo supratingumas, gal dar ir šiandien apie katedros puošmeną – vitražus – tik svajotume. Iš viso katedros statyboms V. Bartuška paaukojo per 500 tūkst. dolerių – gerokai daugiau nei visi kiti geradariai kartu sudėjus. V. Bartuška parėmė ir kitų parapijų projektus.

Reikėtų daugiau puslapių

Knygoje gausu kunigo gyvenimo faktų ir išgyvenimų, įdomių, naujų istorinių detalių.

Autorius Romas Bacevičius prisipažino, jog labai jaudinasi dėl savo „pirmo blyno“, nes rašyti knygą apie dvasininko gyvenimą nėra taip paprasta. Šiuo atveju jis sakė esąs laimingas vien dėl to, kad sutiko tokį įdomų ir supratingą pašnekovą. Idėja parašyti apie šį žmogų knygą kilo po keleto interviu, kuriuos ruošė „XXI amžiaus“ laikraščiui. Žurnalistas suprato, kad šio žmogaus gyvenimo ir patirties, taip svarbios jaunajai kartai ir visiems, neįmanoma sutalpinti kad ir į kelis laikraščio puslapius. Po daugelio papildomų susitikimų susidėliojo knyga, kurioje labai jaučiama kunigo V. Bartuškos kalbėjimo maniera. Knyga galėjo išeiti ir daug storesnė, jei būtų bandyta atspindėti absoliučiai visą kunigo gyvenimą.

Pasak R. Bacevičiaus, sunkiausia buvo surasti nuotraukų iš to laiko, kai V. Bartuška grįžo į Lietuvą. Kaip generalvikaras, jis kartu su vyskupu aplankė bemaž visas vyskupijos parapijas, dalyvavo įvairiose šventėse. Dvasininkus tokiose vietose daug kas fotografuoja, tačiau tos nuotraukos į jų asmeninius albumus nepatenka.

Knygą išleido UAB „Ardor“ leidykla, autorių ją rašyti padrąsino ir finansiškai leidybą parėmė vyskupijos kancleris Juozas Pečiukonis.