Padėkime pirmokui, kad mokslo šaknys neapkarstų

Rugsėjis pirmokui – permainų metas. Keičiasi vaiko socialinis vaidmuo. Dabar jis nebe
darželinukas, o tikras mokinys. Juk eina į mokyklą, turi kuprinę, vadovėlius, rašymo
priemones, kartais – net skaičiavimo mašinėlę. Mokykloje jo laukia mokytoja, nauji ir jau
pažįstami draugai. Pirmokai – ne tik mokiniai, bet ir netveriantys savo kailyje nerimastingi vaikai. Jų laukia nelengvas išbandymas – priprasti prie mokyklos, jos tvarkos,
kitokio ugdymosi būdo nei darželyje ar namuose.

Sunerimę ir tėvai. Jiems iškyla daug klausimų: kaip jų atžalai seksis mokytis skaityti,
skaičiuoti, ar sutars su mokytoju ir pan. Kaip reikėtų elgtis tėvams, kad vaiko mokymosi
startas būtų sėkmingas?

Negąsdinkime vaiko

Jei tėvai žvelgia į mokyklą kaip į neišvengiamą blogybę, suprantama, kad vaikų
motyvacija mokytis bus labai menka. Nederėtų kurti nerealaus, iškreipto mokyklos
paveikslo, kad ten bus nepaprastai įdomu, mokytoja – visada linksma, o bendraamžiai –
geri ir draugiški.

Tiesiog nuteikime vaiką, kad teks susidurti ir su netikėtumais, ir su nepatirtais,
nežinomais dalykais. Kartais bus ir nesusipratimų, ir nedraugiškumo. Paaiškinkime, kad
tai normalu – gyvenime nuolat tenka išgyventi ir gerus, ir nelabai gerus jausmus. Žmonių
taip pat būna visokių: ir gerų, draugiškų, ir nelabai geranoriškų.

Neperlenkime lazdos

Nereikalaukime iš vaiko daugiau nei jis gali. Vaikų gabumai, jų intelekto galios labai
skirtingos. Dažniau pagirkime savo vaiką, pabrėžkime jo stipriąsias puses. Pastebėkime
kiekvieną jo sėkmę ir nedramatizuokime nesėkmių.

Kiekvienas vaikas į mokyklą iš namų ateina nusiteikęs būti pačiu geriausiu mokiniu.
Ir jeigu tik jis gebėtų, viską atliktų puikiai.

Labai svarbu padėti suprasti, kad klaidos yra natūralus mokymosi kelias, o ne
nusikaltimas ar yda.

Tai leistų vaikams atsikratyti sunkaus kaltės jausmo, kad nesiseka. Stiprinama ugdymo
motyvacija skatintų juos savo iniciatyva įveikti sunkumus, bandyti dar ir dar kartą.

Padėkime susikaupti

Mažas vienų dvejų metų vaikas net ir pačiu naujausiu žaislu domisi vos kelias minutes.
Paskui ieško kito. Metams bėgant, vaikas susikaupęs gali būti vis ilgiau. Todėl, jeigu
pastebime, kad jo dėmesį būtina ugdyti, pasistenkime sudominti tokia veikla, kuri
reikalautų susikaupimo. Gal jam patiks šokinėti per šokdynę, o gal sudomins kvietimas
išmaišyti tešlą ar formuoti sausainius.

Gebėjimas koncentruoti dėmesį rodo ne tik fizinį išsivystymą, bet ir ugdo valią. Juk
mokykloje tenka daryti ne tik tai, kas vaikui patinka, bet ir tai, ko reikalauja mokytoja,
mokymo programa.

Siekime savarankiškumo

Savarankiškumo stoka ne tik apsunkina mokymąsi, bet ir slopina vaiko motyvaciją
siekti naujų žinių. Nesavarankiškam vaikui sunku sukaupti dėmesį. Toks mokinys
nepasitiki savo jėgomis ir laukia pagalbos. Nekelia rankos netgi tuomet, kai žino atsakymą.

Persirengti, užsisegti sagą ar užsirišti batų raištelius dar moka ne visi. Namuose už
juos dažniausiai tai daro kiti. Išmokyti vaiką būti savarankišką – nelengva užduotis.

Tėveliams reikėtų „apsišarvuoti“ didžiule kantrybe ir laukti, kol vaikas vis dėlto atliks
pradėtą darbą.

Nebesaugokime pradinuko nuo visų jo mokyklinių pareigų. Tegul jis pats bando susidėti
reikalingus daiktus į kuprinę, pasiruošti rūbelius rytdienai.

Gerumo sau pačiam

Ir dar – kalbėkimės su vaiku apie jo gyvenimą, klauskime ir dėmesingai klausykime.
Bendraukite su savo vaiko mokytoja, atvirai išsakykite nuogąstavimus, abejones. Tikiu,
kad ji jus supras ir kartu padės išspręsti iškilusias problemas.

Išleisdami savo atžalą į mokyklą, tėveliai linki, kad gerai sektųsi mokslai, kad vaiko
neatstumtų draugai, kad mokytoja su juo gerai elgtųsi. Ir retai kada susimąsto, jog galbūt
savo vaikui reikėtų linkėti būti savarankiškam, atsakingam, dėmesingam draugams bei
suaugusiems ir pačiam ugdytis šias savybes, o ne tik laukti jų iš kitų.

Alma LIAUDINSKIENĖ

Vilkaviškio „Aušros“
vidurinės mokyklos pradinių klasių vyresnioji mokytoja