Smulkutės mo­ters ran­koms ir min­čiai pa­klūs­ta ak­muo

Birutė NENĖNIENĖ

Paminklas – kaip
paskutinė dovana

Ne vienose kapinėse galima pamatyti ant paminklų iškaltus mirusiųjų portretus. Bet taip, kad iš trijų pusių,
net ir iš viršaus į paminklą žiūrint, tave lydėtų tarsi gyvas velionio žvilgsnis, pamatysi ne visur. „Visi tą
pastebi. Net nežinau, kodėl man taip išeina. Gal todėl, kad pajuntu, ko užsakovas nori, ir jo atsakomybė
pereina į mane. Juk žmogui paminklas būna kaip paskutinė materiali dovana brangiam mirusiajam“, –
mąstė savo dirbtuvėlėje užkalbinta Aldona Mikulskienė. Kartu ji pasidalijo nerimu ir atsakomybe: šiuo metu ant nušlifuoto granito perkelia ypač didelį jaunos moters skausmą – žuvo trisdešimties neturintis vyras
ir trejų metukų sūnelis. Meistrė žino, jog kiekviena detalė, net kiekvienas iškaltas taškelis privalo turėti savo tylią bylą. Šiuo atveju meistrė negavo net kokybiškos nuotraukos, pagal kurią galėtų kalti, todėl tenka
pasitelkti fantaziją.

Pasak A.Mikulskienės, užsakymas užsakymui nelygus. Vieni žmonės paminklą nori pastatyti tik pareigą
atlikdami, mainais už paveldėjimą, o kiti šaltame akmenyje siekia sutalpinti visą buvusį tarpusavio gėrį ir
būsimą ilgesį. Dėl to meistrė subtiliai parenka atitinkamą šriftą, ornamentus ir kt.
Kai pasineria į tokius ieškojimus, tada ir visos asmeninės negandos nublanksta, pati psichologiškai sutvirtėja. Tačiau po keleto pagret ant paminklų iškaltų portretų pasijunta išsekusi, anot pašnekovės, „išsunkta
kaip sudžiūvęs obuolys“.

Vienintelė amato atstovė

Moteris prisipažįsta, jog sunku žodžiais įvardyti jos jauseną dirbant prie paminklo. Bet dažniausiai tų žodžių ir nereikia.

Lygiai taip sunku surasti tinkamiausią žodį, kaip pavadinti buvusią vilkaviškietę, ne taip seniai įsikūrusią
Slabaduose. Prie jos, tokios menkutės ir jautrios širdies moters, atrodo, nelimpa akmentašės įvaizdis. Tačiau daug jos gyvenimo metų prabėgo paminklų dirbtuvėse, o meistrės darbo braižo nesupainiosi su kieno
nors kito. Ne tik rajone, bet ir apskrityje nesutiksi kitos moters, kuri rastų tokią darnią kalbą su kapinių akmenimis.

„Visko būna, net nevilties, ašarų“, – juokėsi Aldona Mikulskienė iš savo bejėgiškumo, kai kartais tenka į
reikiamą vietą perkelti granito luitą. „Kodėl tokį darbą darau aš? Reikėtų klausti tų, kurie man užsakymus
atveža…“ – apie savo pasirinkimą kalbėjo moteris.

Prisiminimų šiluma

Prisiminimais nusikeldama į vaikystę, Alvito mokyklą, Aldona negalėjo neprisiminti talentingo mokytojo
Leono Čeplevičiaus. Jis, mokydamas matematikos ir muzikos, pasak Aldonos, net iš jos, nemuzikalios
mergaitės, sugebėjo tiek išspausti, kad ji išmoko groti gitara. Užtat dabar šio ir kitų mokytojų bei savo mamos įdiegtų įgūdžių dėka geba vaikuose pamatyti prasiveržiančius talentus. Dalį gyvenimo moteris pati
atidavė mokyklai.

Sunkiu pokario laiku badas buvo dažnas svečias Stankevičių šeimoje. Aldona nesigėdi ištryškusios ašaros,
kuri palydi prisiminimus apie pirmąjį duonos kepalėlį, iškeptą iš skurdžių metų derliaus, apie brolius –
nepaprastai geros širdies Bronių bei vyresnįjį Česlovą. Lietuva Č.Stankevičių pažinojo, kai šis dirbo
Krašto apsaugos ministru, ambasadoriumi Norvegijoje.

Pabėgimas nuo savęs

Prieš daugelį metų, baigusi Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, Aldona dirbo Kaune vitrinų apipavidalintoja. Pradėjo studijuoti architektūrą aukštojoje mokykloje, tačiau gyvenimas greta džiaugsmo ir
meilės atnešė skaudžią sūnaus netektį.

Aldonos jaunystės svajonę po daugelio metų įgyvendino ir architektūros studijas baigė dukra Rita. Moteris
tik dabar sau gali prisipažinti, jog tada jai, jaunai, nebuvo skirtumo, kur bėgti nuo netekties skausmo ir nevilties, todėl atsidūrė Vorkutoje. Dėstė braižybą ir dailę mokykloje, pradėjo studijuoti senąją rusų kalbą
Syvtyvkaro pedagoginiame institute. Aldonos pasirinkimą artimiausi žmonės vadino avantiūrizmu.

Pagarbą užsitarnauji pats

Dėl sveikatos sugrįžusi į Lietuvą, gimtojoje žemėje A.Mikulskienė stengėsi įsitaisyti kuo tvirčiau. Periodas, praleistas tarp svetimų žmonių, svetimoje kultūroje, daug davė, tiesiog užgrūdino. Moteris visam gyvenimui įsidėmėjo tėvų, paprastų kaimo žmonių, priesaką: nieko nereiškia, jei tavo tėvai gerbiami, kitų pagarbą turi užsitarnauti pats. „Jie mus auklėjo savo pavyzdžiu, savo vargu“, – prisiminė moteris.

Dabar Aldona mano, jog ją visur ir visada lydi sėkmė, ji laiminga, nes supa geri žmonės. Nesigiria dideliu
draugų būriu, bet džiaugiasi gebanti išlaikyti ilgalaikę tvirtą draugystę.

Pasisuko netikėton pusėn

Sugrįžusi iš Rusijos, Aldona Švietimo skyriuje susitarė dėl darbo mokykloje, bet į ją nuėjo tik po daugelio metų. Taip susiklostė, kad jos rankų prireikė tuometinio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato naujai kuriamai paminklų dirbtuvei. Jai pačiai pasidarė įdomu, imponavo tuometinio kombinato direktoriaus
Algirdo Šatraičio tolerantiškumas, meniška prigimtis. Pirmąją užduotį Aldona atliko lydima didelio nerimo, portretą akmenyje kalė užsidariusi visą naktį. „Tačiau kai užsakovė, pamačiusi savo tėtės portretą, susiėmė už galvos ir pasakė: „Vaje, kaip gyvas“, mano kūnas pagaugais nuėjo ir nutariau, jog iš kombinato
niekur neisiu, kad ten – mano vieta“, – prisiminė moteris.

Susiklosčius asmeninėms aplinkybėms, Aldona įsidarbino Pašeimenių mokykloje, dėstė dailę ir darbus,
kurį laiką pavadavo šio dalyko mokytoją „Žiburio“ vidurinėje mokykloje. Jos mokiniai dalyvaudavo įvairiose parodose. Bet ir vėl aplinkybės susiklostė taip, kad jos rankų prireikė paminklams.

Suklysti ji negalinti. Paminklo akmenyje iškaltame portrete net milimetras į šalį būtų per daug. „Jaučiuosi
kaip kariškis: pirma klaida – ir į atsargą“, – juokauja ji.

Atvira širdimi

Tos pačios rankos, kurios taip atsakingai prisiliesdamos prie akmens sukuria mažą stebuklą, pilnos moteriškumo. Ne vienas klientas Aldoną prisimena kepus skanius, puošnius ažūrinius tortus. Ir dabar moteris
privirusi uogienių, pridariusi kompotų. Pačiai, sako, visko per daug, bet gal kam reikės, gal kas neturės. Aldona sakė džiaugsis, jog galės pasidalyti, vaikams lauktuvių įdėti.

Moteris kuklinasi, kai ją pavadinu kūrėja. Sako, tokia tik norėtų būti. Tačiau išsprūsta, jog kartais pagalvojanti, kad tiek sąžiningai paminklinių portretų yra iškalusi, jog turėtų laiminga jaustis Amžinybėje sutikusi
tuos žmones.